Atbėga stirninas, gražus, bet vienaragis. Na, pasižiūrėjau, pasidžiaugiau ir sėdžiu toliau.
Pagaliau atėjo sutema. Šernų nesimato. Na, manau sau, dar 15 minučių ir jeigu šernai neateis, žingsniuosiu link automobilio. Staiga tyloje, tamsoje ir ramybėje kaip čiupo mane kažkas stipriai už rankos! Gerai, kad prieš medžioklę į tualetą nuėjau...
Pasirodo, tą vietą buvo pamėgusi pelėda, o kadangi aš sėdėjau labai tyliai ir ramiai, rankas pasidėjęs ant apsauginių skersinių, ji, vargšelė, nieko neįtardama ir nutūpė. O kadangi pelėdos skraido praktiškai be garso, tai irgi nieko neišgirdau. Bet pajutau tai stipriai – visu kūnu.
Po to karto pradėjau suprasti, kaip žmonės numiršta, besėdėdami bokšteliuose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!