Gražią dieną nutariau paskirti pasivaikščiojimui. Neseniai buvau baigusi skaityti puikią biografinę knygą apie vieną mokytoją (knyga vadinasi „Tiltas“, jei kam įdomu), tad apimta nostalgijos nusprendžiau ramiai nužingsniuoti iki savo buvusios mokyklos, kurios mokytojams, nors jau seniai išėjusiems į pensiją, tebejaučiu pačius šilčiausius jausmus.
Nevarginsiu jūsų akių, aprašinėdama kilusias emocijas ir grįžusius atsiminimus, verčiau kalbėsiu žemiškiau: mokyklos kiemelyje vaikštinėjo inteligentiškos išvaizdos moteris su kokių penkerių metų sūneliu. Nusišypsojau – dabar atrodo mažas vaikas, o po metų dvejų – jau pirmokėlis, rimta mina klausantis himno, spaudžiantis rankose gėlę ir svarstantis, kas dabar jo laukia... Vėliau gimnazistas, abiturientas...
Kai vaikas ėmė timpčioti mamai skverną ir kažką šnabždėti, vis dar maloniai žiūrėjau jų pusėn, bet greit susigriebiau, kad jau metas eiti, atrodo, lis, o iki namų – geras kelio gabalas. Taigi, paskutinį kartą žvilgtelėjau... Ir apstulbusi įsispoksojau. Mama nuvedė berniuką prie krūmo, numovė kelnes, ir... Vaikui nebeliko reikalo grįžti namo į tualetą... Negana to, mano esybė bei keli vyresni atokiau žaidę vaikai, regis, moteriai nei kiek netrukdė. Ji ramiai vėl aprengė vaiką ir nuėjo tolyn. Gėda prisipažinti, bet visą tą laiką taip ir spoksojau, dar ir išsižiojusi, ko gero...
Ką gi... Pamaitinti vaiką viešoje vietoje, manyčiau, nieko blogo... Tačiau paversti viešą vietą tualetu, sakyčiau, reiktų susilaikyti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti mintimis apie tėvystę? Papasakoti koks kitų tėvų elgesys erzina ar džiugina? Gal Jums teko susidurti su nevaldomais mažamečiais vaikais? Kviečiame pasidalinti savo istorijomis. Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“. Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: