„Atmintina Rusijos karo istorijos data. Šią dieną 1410 m. rusų kariai ir jų sąjungininkai - lietuviai, čekai, lenkai - iškovojo pergalę prieš Teutonų ordino riterius. Smolensko pulkai atlaikė Teutonų ordino puolimą, nulėmusį mūšio baigtį. Vokiečių ir jų sąjungininkų iš 22 Europos šalių sumušimas buvo toks stiprus, kad ordinas nebesugebėjo atsitiesti“, - rašoma šios organizacijos interneto svetainėje histrf.ru.
Rusijos karo istorijos organizacijos įstatuose nurodoma, kad tarp jos steigėjų yra Rusijos kultūros bei gynybos ministerijos, ji buvo įsteigta 2012 m. Rusijos prezidento dekretu.
Karo istorijos ekspertas Valdas Rakutis teigia, kad Žalgirio mūšyje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės, sudėtyje buvo ir Smolensko pulkai. Tai buvo Lietuvos didžiajai kunigaikštystei pavaldžių rusėniškų žemių atstovai. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pusėje kovėsi ir samdiniai čekai bei totoriai.
„Lietuvos kariuomenės dalį iš tiesų sudarė ir rusėnai – tai yra rusėniškų žemių gyventojai. Palyginimas būtų toks: jei rusai sako, kad laimėjo šitą mūšį, tai lietuviai, dalyvavę Rusijos kariuomenės kovoje prieš turkus XIX amžiuje, taip pat turėtų džiaugtis pergale. Reikia skirti vėliavą ir dalyvius. Vėliava šiame mūšyje buvo Lenkijos ir Lietuvos. Rusios, kaip tokios, ten nebuvo“, - sakė istorikas.
V. Rakutis pabrėžia, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovai būdavo tituluojami ne tik Lietuvos didžiosios kungaikštystės, Žemaitijos, bet ir Rusios žemių valdovais.
„Todėl nemažą dalį Lietuvos kariuomenės sudarė Rusios žemių kariai. Šiandien į tą supratimą – Rusia – patektų dabartinė Ukraina, Baltarusija ir Rusija. Ten buvo Rusios gyventojai, bet kaip Lietuvos kariuomenės sudėtinė dalis. Jie buvo išskirti, kadangi tuo metu kariuomenės struktūrą sudarė teritorinės formuotės. Kariai iš Smolensko, vadovaujami Lengvenio, sudarė atskirą dalį, bet tai nereiškia, kad jų sudėtyje buvo tik Rusios gyventojai, ten buvo ir lietuvių kariai, kurie gyveno užimtose teritorijose“, - pasakojo istorikas.
V. Rakutis pažymi, kad Rusia nėra tas pats, kaip Maskvos kunigaikštystė, su kuria Lietuvą tuo metu siejo draugiški santykiai, nes Maskvos didžiojo kunigaikščio žmona buvo Vytauto dukra Sofija.
Klausiamas, kaip vertina, kad Rusijos karo istorijos organizacija tvirtina, esą rusų kariai kartu su sąjungininkais laimėjo Žalgirio mūšį, istorikas teigia, kad prie pergalės paprastai nori prisidėti visi, tuo metu nuo pralaimėjimų siekiama nusišalinti.
„Tai natūralu, bet neturi nieko bendra su mokslu ir tikrąja istorija. Šiame mūšyje buvo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės, įskaitant ir tuos Smolensko dalinius, kurie buvo Lietuvos kariuomenės sudėtinė dalis. Kariuomenėse buvo ir samdinių – tai totoriai ir čekai“, - sako V. Rakutis.
Savo ruožtu Vokiečių ordinas kurį laiką kaltino Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, kad jų pergalė buvo neteisėta, nes kovoje dalyvavo ir krikščionybės priešai – totoriai. „Tačiau Vytautas į tai atsakė, kad totoriai yra jo valdiniai ir jie privalėjo dalyvauti, mat viduramžiams savaime suprantama, jog valdiniai privalo vykdyti valdovo nurodymus“, - teigia V. Rakutis.
1410 m. liepos 15 d. Kryžiuočių ordino valstybės teritorijoje, tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų, jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė įveikė Kryžiuočių ordino kariuomenę. Šia pergale baigėsi keletą šimtų metų trukusi Kryžiuočių ordino ekspansija ir agresija prieš Lietuvą.