Ant keturis kartus mažesnę nei Lietuva šalį kertančios upės Welle kranto statoma hidroelektrinė. Kasdien prie šio milžiniškos vertės valstybinio projekto įgyvendinimo pluša apie 500 darbininkų. Vienas jų – tauragiškis geodezininkas Modestas Juodis, džiunglėse ieškantis upės užtvindymo zonos ribų. Darbas pavojingas. Niekuomet nežinai, su kuo susidursi praskynęs kelią per tankią augmeniją.
29-erių Modestas geodezininku-inžinieriumi Lietuvoje dirbo beveik dešimtmetį. Kartą išgirdęs apie galimybę išvykti į Pusiaujo Gvinėją, jis ryžosi leistis į nuotykį. Norėjo pakeisti aplinką, išbandyti save, įgyti tarptautinės patirties bei užsidirbti butui Kaune. 10 tūkst. km kelionė, kurios metu teko paskraidyti net šešiais lėktuvais, truko dvi paras. Tačiau nauji potyriai greitai išblaškė nuovargį.
„Viskas keista. Kitoks kvapas, garsas, spalvos. Upės vanduo raudonas, daug neregėtos gyvūnijos, augalijos. Oro temperatūra nuolat siekia 45, kartą teko kęsti ir 52 laipsnių karštį. Nepasislėpsi – nėra šešėlių: saulė ties pusiauju, visad virš galvos“, – pirmaisiais įspūdžiais pasidalijo vaikinas.
Anot jo, šalyje – didžiuliai klasių skirtumai. Lūšnose gyvena daugiau nei pusė gyventojų. Kaimuose daugelis namų neturi net langų. Nekalbant apie buitinę techniką, baldus. Tačiau miestuose yra ir daugiabučių, ir viešbučių, ir prabangių mašinų. Vyrauja spalvota ispaniška architektūra, nes Pusiaujo Gvinėja – buvusi Ispanijos kolonija. Vieninteliai turistai – ispanai. Kiti svetimšaliai į šalį neįleidžiami. Patys Pusiaujo Gvinėjos gyventojai neturi net pasų, tad niekur negali išvykti.
