Šiame kontekste "Šikano paradigma" skamba šitaip. Štai didelę dalį savo vaikystės praleidau kaimo vienkiemyje. Higieninių įrengimų troboje nebuvo, tad šikanas stovėjo lauke, koks penkiasdešimt metrų nuo senelės bijūnų, kitoje pusėje kluono, vienišas ir išdidus lyg karžygys. Labai į detales nesileisiu, tik priminsiu, kad nepaisant savo monumentalios architektūros, šis statinys stebina savo paprasta konstrukcija – skylė lentose, privatumą saugantis kablys ir surūdijusiu vinim prisabačinta žiūpsnis dailiai tarsi kortų kaladė kvadratėliais suplėšytų laikraščių.
Naktį bėgdavau į jį garsiai rėkdamas, šitaip gąsdindamas demonus ir vilkolakius, kurių knibždėjo obelyse ir agrastų krūmuose. Elektros tam pastate nebuvo, tad maždaug pagal sidabraspalvių lašelių garsą tamsoje galėjai spręsti apie savo taiklumą. Kita vertus, sėdint pro praviras duris galėjai stebėti žvaigždėtą dangų ir mąstyti apie savo begaliniškai menką būtį. Pabudęs paryčiais vasarą labai tingėdavau iki ten eiti, tad žengdavau čia pat už verandos slenksčio ir todėl nudžiūvo liaunutė vyšnia.
Sėdėdavom ten per lietų, ir pro plyšius šiferyje sienomis lyg verkiančios šventosios skruostais tekėjo vanduo. Ten teko būti staugiant pūgoms žiemą, kai atrodė, kad pati Sniego Karalienė tuoj išlįs iš juodosios skylės ir suvarys metro varveklį tau tiesiai į širdį. Uodai ir musės per karščius. Žodžiu, įprasta lauko šikano buitis.
Ar mes dėl šios patirties buvom nelaimingi? Žinoma, ne. Gal be jos būtume užaugę geresniais žmonėmis, tačiau tai tikrai nebuvo kažkas nepakeliamo. Visai gražūs prisiminimai. Sakysim, pamėlynavęs, kietai virtas, šaltas, majonezu su neapykanta aplietas kiaušinis mokyklos valgykloje buvo šimtą kartų didesnis blogis, bet netgi jį galima pateisinti. Žmogus, šiaip, linkęs pateisinti ir romantizuoti praeitį. Čia tas pats, kas skęsti. Skęsti mums nė vienam nė velnio nepatinka, bet baisiai patinka vėliau pasakoti, kaip kažkada skendau, bet nepaskendau. Jums nepatnka? Aš tai visada pasakoju. Kartais tiems patiems žmonėms po keletą kartų. Taip ir su lauko šikanais.
Mes galime prie jų priprasti, susitaikyti, pateisinti ir netgi juos pamilti, bet tai nereiškia, kad jais pasitenkinsim. Žmogus genijus neramus ir šikanų prikūrė kur kas geresnių. Ir nereikia turėti mėlyno kraujo, kad suprastum, jog lauko šikanai pralaimi prieš šikanus kur nors Operos ir Baleto teatre. Tiesą sakant, pastarųjų netgi šikanais nesiverčia liežuvis vadinti. “Tulikas” ir tai įžeidimas. “Sanitarinis mazgas” — mažų mažiausiai, o jei jau esi Ž. Grigaitis, tai iš viso, matyt, jie tau — RESTROOM. Ir ne kitaip.
Būtent todėl, kad jie geresni ir tokie patrauklūs, tokius sanmazgelius mes tarsi rūtų darželius pagal galimybes visi puoselėjam savo miesčioniškuose namuose, o rinka pasiutusiai išradinga. Juodos, perlamutrinės ar žydros plytelės. Lėtai užsidarantys, nesitrankantys unitazų dangčiai. Dviejų funkcijų arba automatinė vandens nuleidimo sistema. Elektra pašiltinamos sėdynės. Savaime apsiplaunančios sėdynės. Pisuarai vaikams, pisuarai neįgaliesiems, pisuarai su paveiksliukais. Pagaliau - bide su skirtingo spaudimo fontanėliais visai praradusiems sąžinę.
Visa tai montuojam namuos, baruose ar prekybos centruose jei tik galim, nes taip akivaizdžiai patogiau. Ten jauku ir šilta. Švaros angelas ant vieno peties, ant kito — komforto šėtonas padėjęs švelnią ranką. Atrodytų, kas akivaizdu, tas nediskutuotina, bet vis tiek atsiranda žmonių, kurie visiems likusiems bando įrodyti, kad lauko šikanai vis dėl to buvo geriau.
Šūdas, sako, čia, o ne šikanai. Švaru, tvarkinga, o va — dvasios nėra. Kur nuoširdumas? — klausia jie. Va, tada tai bent šikanus turėdavom. Grynas, netašytas medis visur. Pro lentų plyšį saulę matai. Su gamta susilieji, su rugiais kalbiesi, savo šikanų identitetą turėjom, o dabar — globalizacija, susvetimėjimas ir vartojimas. Nenusitiesi keramikinėmis plytelėmis sau kelio į laimę, grūmoja jie, oi nenusitiesi.
Bet užvis laimingiausi jie tampa tada, kai geresniųjų šikanų pasaulyje kažkas sugenda. Suprantama. Geresnieji šikanai techniškai sudėtingesni ir gesti kam ten yra daugiau. Gal mikroschemą užtrumpino (Graikija), gal bakelis prakiuro, vaduo grasinasi nutekėti (UK) ar pagaliau užsikišo kas (trečio pasaulio imigracija).
Tokiu atveju lauko šikanų ideologų krūtinėse užkunkuliuoja didžiulis puodas entuziazmo sriubos. Nervinis tikas kutena paakius ir jie pradeda staugti: “Sakiau, kad taip bus. Ar aš nesakiau? Va, stovėjo mano šikanas nuo pokario po liepa ir nieko taisyt nereikėjo. Tai bent modelis, tai bent išradimas. “
O ką tuo metu daro protingas žmogus? Jis pagalvoja, kad pati idėja be jokių abejonių gera. Jo šikanas tikrai jaukesnis, šiltesnis ir šviesesnis. Tiesiog retkarčiais reikia pataisyti mikroschemą arba bakelį.
Štai tokia yra “Šikano paradigma”.
