Šalis patraukli europiečiams
Žemė, kurioje gyvavo senovės Egipto civilizacija, yra Šiaurės Afrikoje ir Azijos Sinajaus pusiasalyje. Keliauti į Egiptą gali kiekvienas. Lyginant su kitais kraštais, jį aplankyti nėra brangu. Kelionių agentūros siūlo skrydžius visais metų laikais. Kainos su apgyvendinimu bei maitinimu siekia iki 800 eurų, priklausomai nuo to, kas kokį regioną bei viešbutį pasirinks. Atvykus maloniai šypsosis oro uosto darbuotojai, gidas su autobusiuku palydės link viešbučio teritorijos ir papasakos apie kraštą pačius svarbiausius faktus.
Viskas atrodo ranka prieinama – apsigyveni viešbutyje, prekiautojai tau nuolatos siūlo pačias įvairiausias ekskursijas bei pramogas, o prekiautojų krautuvėlėse, kurių gausu, gali įsigyti tradicinių suvenyrų – papirusų ar magiškų arbatėlių rinkinių. Svarbiausia – turėti, kuo susimokėti. Tačiau Egipto valiuta nereikšminga – čia atsiskaityti galima ir doleriais, ir eurais. Iš tikrųjų šis kraštas gali pasirodyti kaip svajonės išsipildymas iš Europos atvykusiam keliautojui. Būtent tokį įspūdį susidarai skaitydamas kelionių agentūrų pasiūlymus ar jau vietoje mėgaudamasis išsvajotu poilsiu. Nepastebi nieko blogo. Iki tol, kol prireikia ko nors paklausti arba išvysti Kairą savo akimis.
Kliūtis - kalbos barjeras
Atsidūrus šioje šalyje nori nenori susiduri su viena bėda – nesupranti, kaip susišnekėti. Nors turizmo infrastruktūra šioje šalyje išvystyta, vietiniai gyventojai – nuo taksistų iki viešbučio darbuotojų – nešneka nei rusiškai, nei angliškai.
Gyventojų gimtoji kalba – arabų. Nors Kaire yra net keturi universitetai, retas kuris su tavimi gebės kalbėti tarptautine anglų kalba. Kai kurie vietiniai moka po kelis žodžius, kiti, pavyzdžiui, prekiautojai, šneka rusiškai. Atsidūrus šioje šalyje susikalbėti nėra paprasta. Pasiseka, jeigu randi vietinį, laisvai kalbantį rusiškai, tačiau angliškai su tavimi susišnekės retas, net jei tai būtų viešbučio darbuotojas. O tai tampa didele problema, su kuria susiduriama kiekviename žingsnyje.
Žvilgsnis iš autobuso
Kol poilsiauji šalia savo viešbučio, nejunti jokių nepatogumų. Šalia – jūra, smėlėti paplūdimiai, baseinai. Gali degintis, maudytis. Kai atsibosta – užsisakyti ekskursiją. Nenori praleisti progos įsiamžinti šalia vieno iš septynių pasaulio stebuklų – piramidžių, todėl užsisakai kelionę iki Kairo. Kelias tolimas – nuvažiuoti 500 km pirmyn atgal užtrunka visą parą.
Klaikus dvokas, nepakeliamas karštis ir negeriamas Nilo vanduo – tokį vaizdą gali susidarai atvykęs į Kairą. Nors jame gausu lankytinų vietų ir jas tikrai verta pamatyti, pirmas įspūdis, kurį susikuri išlipęs iš autobuso – būtent toks.
Skirtumai akivaizdūs
Kaire – apie 10 mln. gyventojų (2011 m. duomenimis). Tarp gatvėmis važinėjančių prabangių turistinių autobusų išvysti ir vietinių vairuotojų senų automobilių. Iš pirmo žvilgsnio Kairas nė iš tolo neprimena prabangios sostinės su naktiniais klubais, stikliniais dangoraižiais. Vietoj įprastų kelio ženklų, afišų ar šviesoforo signalų vairuotojai pypina vieni kitiems, įspėdami apie posūkius ir važiuoja bet kuria kelio juosta – kas kaip nori. Tuomet suvoki, kad transporto taisyklių nesilaikoma ir keliama rizika pėstiesiems, gali įvykti autoavarijos.
Riedant autobusu pro langus matyti daugybė šiukšlių, dulkių kalnai. Autobusas pravažiuoja skurstančiųjų kvartalus. Spėji išvysti lūšneles, kai kitapus gatvės stovi visai padorios būklės namai, su kondicionieriais ir tvarkingais gyventojais.
Šalies pelnas - turistai
Nors Egiptas – milžiniška šalis, žemdirbyste dėl sausros, vargu, ar galėtų pasigirti. Taip pat ir gyvulininkyste. Didžiausią pelną šalis uždirba iš turizmo. Aplink vandenis stūkso viešbučiai, laukiantys atvykėlių, aplink juos – krautuvėlės, o muziejai bei įžymūs objektai taip pat laukia lankytojų. Tai – vietos prekybininkams pasipelnyti.
Pavyzdžiui, užsukęs į bet kurią krautuvėlę būsi su šypsena priimtas ir neišeisi iš ten tol, kol ko nors neįsigysi. Krautuvėlės savininkas arba pardavėjas įkyriai siūlys prekes „kurios jums reikalingos“, įtikinės dėl jų kokybės ir net kainą nuleis, jei tik pirksite daugiau nei vieną prekę. Atsidūręs tokioje vietoje greitai pasijunti prekybininkų įkaitu, nes kiekvienas europietis ar tiesiog parduotuvės lankytojas prekybininkui – duonos kąsnis. Krautuvėlių netrūksta, todėl tarp prekybininkų – didžiulė konkurencija
Užlipai ant kupranugario - pats ir nulipk
Gatvėse turistams siūloma įsigyti „vardinių“ laikrodžių, apyrankių, arbatos žolelių. Toks vietinių gyventojų verslas ne itin pelningas, tačiau vis vien kurį nors nepatyrusį keliautoją sudomina.
Nuvykus prie piramidžių prie turistų suskuba prisistatyti pramogų siūlytojai, kurie nemokamai pasodina ir leidžia pajodinėti kupranugariu. Deja, toks malonumas turistams dažnai kainuoja nemenkus nervus, nes prekybininkai pareikalauja kelių dešimčių dolerių sumos, kad nukeltų tave nuo kupranugario nugaros. Šitaip taip pat bandoma pasipelnyti, o pareigūnai, besisukinėjantys aplinkui, nekreipia į tai dėmesio.
Kultūrų skirtumai
Šalia piramidžių – juodai apsirengusi musulmonė. Junti kaip link vyro judančią jos figūrą nulydi smalsių turistų akys, foto blykstės. Imi galvoti – kaip jaustumeisi, jeigu atsidurtum jos vietoje? Ji musulmonė? Taip, tačiau ji ne viešas asmuo. Lygiai toks pats žmogus, turintis asmeninį gyvenimą, pomėgius, užsiėmimą, draugus. Viešint arabų šalyse visai natūralu išvysti musulmonių. Tuomet kodėl visi stebisi, aikčioja ir fotografuoja?
Tokį Kairą išvydau viešėdamas Egipte.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame Jūsų – kur ilsitės, kiek išleidžiate ilsėdamiesi? Ar užsienyje atostogauti iš tiesų pigiau? Papasakokite, jei tokią tendenciją, kad mažiau kainuoja išvykti ilsėtis svetur, pastebėjote. Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vasara“. Savo mintimis taip pat galite spausdami čia.