Savo kreipimesi į lietuvius, latvius, slovakus ir slovėnus (kodėl ne estus?) vengrų ekonomistas Zoltanas Pogatsa pateikia savo požiūrį, dėl kokių priežasčių ir kam tenka mūsų mokami pinigai, tačiau nenurodo JOKIŲ mechanizmų, kur jie patenka ir kam yra naudojami. Autorius taip pat apibūdina dabartinę ekonominę ir socialinę Graikijos situaciją, pateikia kai kurią statistiką bei remiasi garsiais ir pripažintais ekonomistais, tokiais kaip Nobelio premijos laureatai J. Stiglitzas ir P. Krugmanas. Pamėginsime išsklaidyti kai kuriuos ekonominius Graikijos mitus, kurie susiję ir su Lietuva:
1. Lietuva, kaip nauja euro zonos narė nėra paskolinusi Graikijai nei vieno euro per EFSF (European Financial Stability Facility) mechanizmą. EFSF šiuo metu keičiamas į ESM (European Stability Mechanism), kuriam Lietuva perves šiek tiek didesnę sumą, nei pernai pervedė Latvija (325 mln. Eurų). Tačiau, mes, t.y. Lietuvos piliečių išrinkta ir atstovaujama valdžia, kaip ir kitos Baltijos šalys, Slovakija ar, pavyzdžiui, turtingesnė Suomija, reikalausime iš Graikijos reformų, kurias atlikome ir atliekame patys.
2. Galime sutikti, kad Europos bankams skolinti Graikijai kelius atvėrė tarptautinių kredito institucijų suteiktas aukštas investicinis reitingas. Tokius skolos popierius bankai galėjo įkeisti, pasiskolinti daugiau pinigų ir juos panaudoti tolesniam Graikijos skolos pirkimui. Banko balanse ši skola atsispindi kaip aktyvas. Daugiau įdarbinsi – daugiau uždirbsi, didesnę premiją gausi. Bankininkų taisyklės 3-6-3 dar niekas nepakeitė. 3-6-3 reiškia, kad „skolinuosi už 3 proc., perskolinu už 6 proc. ir 3 valandą dienos važiuoju žvejoti“. Neįvertinta sisteminė rizika dėl Graikijos klastotos statistikos? Už tai jau teko sumokėti skolos turėtojams nurašant daugiau nei 50 proc. skolų. Tačiau, nei Lietuvos, nei kitų Baltijos šalių, Slovėnijos ir Slovakijos interesų neatitinka Vokietijos ar Nyderlandų bankų žlugimas. Šios šalys yra svarbios mūsų prekybos partnerės. Pasaulyje daugybę kartų finansų, bankinės krizės virto realios ekonomikos nuosmukiu, kuriančiu ir didesnę socialinę įtampą. Lietuvai, kaip atvirai ekonomikai tai reikštų sunkumus realizuojant savo prekes ir paslaugas tarptautinėse rinkose ir augantį nedarbą.
3. Graikijos nedarbas, jaunimo nedarbas, karpomos pensijos, pateikiamos p. Pogatsos straipsnyje yra tik ekonominės politikos pasekmė. Priežastimi jos tampa, kai sunki ekonominė situacija virsta ir socialine įtampa, atveriančia radikalioms arba/ir populistinėms interesų grupėms kelią į valdžią.
4. Baltijos šalys yra liberalios ekonomikos, kuriose, skirtingai nuo Vokietijos socialinio kapitalizmo ar Skandinaviškojo socializmo ar Italijos, nėra stiprių profsąjungų. Pastarosiose šalyse toks ekonominis modelis klostėsi istoriškai. Tačiau liberalus, atviros ekonomikos modelis Baltijos šalims padėjo pakilti iš ekonominės krizės stipresnėms, nors socialine prasme mums tai kainavo daug. Tačiau egzistuoja ir kita pusė. Dėl profsąjungų nelankstumo Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje bankrutavo ne viena įmonė. Dėl profsąjungų streiko turistai negalėjo išlipti Pirėjo uoste ir išleisti savus eurus Graikijoje. Čia belieka perteikti dr. A. Maldeikienės mintį, kad minimalią algą mokančios įmonės daro žalą ekonomikai. Įmonės, nesugebančios mokėti darbuotojui oraus atlyginimo, konkuruoti darbo rinkoje, turėtų iš jos pasitraukti ir užleisti kelią veikiančioms efektyviau ir gebančioms mokėti didesnius atlyginimus.
5. Vengrų ekonomistas savo straipsnyje remiasi garsiais neo-keinsistais, kurie pabrėžia valstybės vaidmenį ekonomikoje naudojant fiskalines skatinimo priemones. Polemizuoti su šviesiais J. Stiglitzo ir P. Krugmano protais mums būtų sunku, todėl belieka pakviesti į pagalbą garsųjį Švedijos ekonomistą A. Aslundą, kuris teigia, kad P. Krugmanas neteisingai interpretavo Baltijos šalių krizes, siūlydamas ekspansines priemones . Graikijos krizė, kaip ir daugelis kitų krizių, tradiciškai suaktyvina diskusijas tarp neo-keinsistų, ekonominio liberalizmo, Austrijos ekonomikos mokyklos atstovų ir t.t. Tačiau, neo – keinsistinės priemonės, tinkančios JAV, kaip didelei rinkai ir ganėtinai uždarai ekonomikai, nebūtinai tinka mažoms valstybėms, kurios privalo laikytis fiskalinės drausmės.
6. Graikijos skolos aptarnavimas nėra toks beviltiškas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Remiantis Eurostat duomenimis, 2014 metais Graikija skolos aptarnavimui skyrė 3,9 proc., o tai mažiau nei Portugalija (5 proc.), Italija (4,7 proc.), Airija (4 proc.) ir šiek tiek daugiau nei Ispanija (3,3 proc.). Sutarus skolą išmokėti per 40 metų ir sumažinus mokamus procentus, Graikija pajėgi ją išmokėti, jei jos BVP vidutinis augimas sieks bent 2 proc. Tačiau tokiam tikslui reikia ekonominių reformų.
7. Zoltanas Pogatsa straipsnyje Lietuvą ir Latviją priskiria Rytų Europos valstybėms, tačiau, remiantis Jungtinių Tautų statistikos padaliniu, Baltijos šalys yra Šiaurės Europos valstybės. Nepaisant skirtingų socialinių ir ekonominių modelių, kitų Šiaurės šalių žemas korupcijos lygis, efektyvi vietinė ir centrinė valdžia, konkurencinga ekonomika yra mūsų siekiamybė, ko linkėtume ir Graikijai.
N. Kunas savo kūrinyje senovės Graikijos legendas ir mitus pateikia sistemingai sujungęs juos į atskirus ciklus. Tokiu požiūriu reikėtų vadovautis ir žvelgiant į šiuolaikinės Graikijos krizę ir jos sprendimo būdus. Dabartinė situacija reikalauja gilių ekonominių, fiskalinių reformų. Pastarųjų ketverių metų patirtis patvirtina, kad vien finansinė parama su kosmetinėmis reformomis Graikijos nebeišgelbės.