Tūkstančiai vairuotojų kasdien palieka namus, artimuosius, tam, kad apsukę ratą grįžtų, o sugrįžę vėl išvažiuotų. Mano pirmo reiso į Vakarus istorija nėra ta „baisioji“, kokios yra nutikusios kolegoms įvairiose šalyse, bet kai vienos kelionės metu nutinka daug įvairių bėdų bėdelių, norėjosi riktelėti „ko mane velnias nešė į tą trasą“. Daugeliui, ypač vyresnės kartos vairuotojams, teko ne kartą gulėti po mašinom spaudžiant šalčiui, sningant, lyjant, kai nuo karščio lydosi asfaltas, „kariauti“ su pareigūnais, reketininkais, išsikapstyti iš pačių beviltiškiausių situacijų ir grįžti namo tam, kad vėl…
Vakarų Europa, Vakarų pasaulis ir tiesiog Vakarai. Dabar nieko nenustebinsi tais Vakarais. Be problemų važiuojame pas vakariečius, jie važiuoja pas mus. Mes burnojame ant jų, jie ant mūsų. O prieš dvidešimt metų tas saldus žodis Vakarai, man, kaip paprastam vairuotojui su nemažu stažu, buvo paslaptingas, nepažįstamas, baisus ir pirmus reisus važiuoti į tą pusę ruošiausi kaip į karą. Važiavimai Rytų kryptimi buvo sunkūs, bet aiškūs ir paprasti. Žinojai kam kiek kada duoti, kad galėtum važiuoti ir gyventum kaip nori pats ir tavo viršininkas. O Vakarai… Ten važiuodavo tik TSRS elitas „Sovtransavto“ ir komunistai.
Atkūrus nepriklausomybę, bent jau mūsų įmonėje, pirmieji į Vakarus patraukė buvę partiniai, ar senosios valdžios draugai. Už naują senos modifikacijos MAZ‘ą, vadinamą „Reksu“, pažadėjau įstoti į partiją, tačiau gavęs puoliau rimtai dirbti ir apie partiją užmiršau, todėl į Vakarus su pirmąja nusipelniusių vairuotojų banga nepatekau. Bet papūtė nauji vėjai, atėjo naujas viršininkas, kuris vertino žmones ne tik pagal „atkatus“, bet ir pagal sugebėjimus, todėl netrukus šefas liepė įsikibus į MAZ‘o vairą keliauti į Vakarus.
Ne paprasto, o „Super MAZ‘o“, kuris jau mėnesį stovėjo patvoryje, nes vairuotojas, partijos ir darbo veteranas, senosios valdžios draugas, važiuodavo tada, kai pats norėdavo. Tokių nusipelniusių veikėjų mašinų niekam kitam neduodavo, bet naujas šefas tą tradiciją sulaužė ir aš nuėjau į patvorį pasiimti mašinos. „Reksas“ ar „Super MAZ‘as“, tos rūšies mašina ir jos vairuotojas visur ir visada buvo vadinami „murzikais“. Rytuose, kuo murzinesnis, tuo tau milicininkas gailestingesnis ir būdavo viltis pravažiuoti milicijos postus sumažintu tarifu. Vakarai – ne Rytai, tad nežinojau kokie ten tarifai „murzikams“, todėl ruošiausi kaip į rimtą ekspediciją. Šaltkalviai liepė pasijusti vakariečiu – švariai apsirengti ir eiti į „gastronomą“, o patys apipuolė MAZ‘ą lyg hienos ne visai šviežią padarą. Kas buvo atsisukę – prisuko, kas atitrūkę – privirino, kas nereikalinga – nupjovė ir darbo dienos pabaigoje brigadininkas gerai užkaitusia galva oficialiai pareiškė – mašina skrydžiui paruošta. Šimto metų garantija kol stovi ant duobės. Parodžiau į lašantį ant gulinčio duobėje šaltkalvio galvos tepalą.
„Tai – nepagydoma tarybinių mašinų liga“, – atsakė žinovo tonu ir vėl pasiuntė į „gastronomą“, kad galėtų atšvęsti mano perėjimą į vakariečių brigadą. Nebuvau šykštus, todėl klusniai nupėdinau. Grįžus brigadininkas tvirtai paspaudė ranką ir liepė pervažiuoti į „grabadielų“ boksą, gal jie padės pagydyti nepagydoma ligą. Tas boksas – išskirtinis. Atskirtas nuo visų, vartai atskiri ir žmonės tik iš senosios, gerai patikrintos gvardijos, nes ta vieta dirbtuvėse skaitėsi viena pelningiausių. Vėl kulniuoju į „gastronomą“, kuris mūsų visų džiaugsmui buvo netoliese. Kad pakliūtum į tą boksą, pirma turi parodyti, ką atsinešei, o tik po to, priklausomai nuo atsinešto gėrio, vartai atsiverdavo arba užsitrenkdavo prieš nosį.
Jau daugiau kaip dešimtmetį buvau tos įmonės kadrų sąraše, tai puikiai žinojau, kiek kainuoja bilietas pas „grabadielus“. Pasitiko su plačia šypsena ir vartai atsidarė plačiai. Tikras rojus. Tiems, kas tais laikais dirbo vairuotojais, puikiai įsivaizduoja, kokia buvo nuostabi vieta, kurioje ardomos senos arba sudaužytos mašinos, liaudiškai tariant „grabai“. Nuo mažiausio varžtelio iki rimtų agregatų. Už „gastronomines“ dovanas gavau porolono gabalų, vatinį čiužinį, vielos ir valandai įsivaryti mašiną į jų boksą, nors jau buvo po įprastinių darbo valandų. Tik tarybinis vairuotojas gali sugalvoti, tarp variklio ir rėmo prikaišioti porolono gabalų, o po varikliu parišti vatinį čiužinį, kuris sugertų taškomą tepalą ir savo lašėjimu neerzintų priekabių europiečių.
Buvę Vakaruose, naujokus labai gąsdino baisiais vokiečių policininkais, kurie už lašą tepalo ant asfalto tuoj rašo baudą ar net areštuoja mašiną. O kur dar siaubo filmus primenantys pasakojimai apie visokias kontroles, prie veidrodžių prirakintus tautiečius, policininkų nepaperkamumą ir dėl to nuėjusius kartis vairuotojus. Labai kruopščiai apsikaišęs variklį tepalus sugeriančiais audiniais, pervažiavau į „kardiologinį“ cechą, kad paklausytų kaip dirba galinga mašinos širdis. Popietinė pamaina geriausiai tiko tokiems paklausymams. Į parduotuvę nebespėjau, tai tiko techninis spiritas, kurio visada turėjau atsargoje. Kai vyriausias „kardiologas“ užtraukė ant visų dirbtuvių „kalnuos riaumoja, varikliai- uli uli jo…“, supratau, kad jau laikas į kelionę. Prisidėjęs, kaip tais laikais įprasta, pilnas dėžes įvairių detalių ir negendančio maisto, išvykau į ekspediciją „nach West“.
Pirma problema iškilo dar Lietuvoje. Nuo vasaros karščio ir svorio restauruotai priekabos padangai pradėjo luptis protektorius. Ne naujiena, buvome pratę prie tokių smulkmenų. Nepaisydamas karščio, vienas-du pakeičiu ir važiuoju toliau.
Tada kraudavo ne kiek leidžiama, o tiek kiek telpa, todėl lenkų muitininkas, pažiūrėjęs į kitą pusę perlinkusias linges, pasiūlė pasisverti arba… Tas „arba“ toks žinomas, mielas, ir taip lengvai suvokiamas, kad net suabejojau ar kartais iš įpratimo nenuvažiavau prie rytinės sienos. Ne, nematyta iki šiol uniforma paliudijo, kad judu teisinga kryptimi. Palikęs tą „arba“ muitinėje, gavęs už tai žemėlapį, kuriame buvo sužymėti taškai kur galima patirti visus džiaugsmus, įvažiavau į kaimyninę valstybę – nei Vakarų, nei Rytų, tiesiog kaimyninę. Su Vakarais lyginti negalėjau, nes dar nebuvau iki jų nuvažiavęs. Kad tai jau nebe Rytai, supratau iš skanaus maisto, malonaus aptarnavimo ir nenormaliai didelės baudos, kurią „panas“ nulupo, kai, įsibėgėjęs į pakalnę, aplenkiau jų pasididžiavimą, kibiriuką ant ratų – „maliutką“.
„Negražu skriausti mažuosius“, – tarė, dėdamas kompensaciją už Lenkijos įžeidimą į kišenę ir patardamas turėti daugiau smulkių pinigų, nes grąžos ant kelio neduodama.
Toliau važiavau neskubėdamas, kartu su vietine transporto pramone. Labai bijojau pasienio punkto ties Frankfurtu prie Oderio. Tikriausiai dėl to, kad tai kelias tiesiai į Berlyną ir juo važinėjo „Sovtransavto“ ereliai, kurie karaliavo tarptautinėse trasose ir iš aukšto žiūrėjo į tokius kaip aš. Nenorėjau jiems painiotis po ratais, todėl pasirinkau piečiau esantį pasienio punktą, mažą miestelį Giorliz.
Dabar ten gražu ir erdvu, o tada… Nulėkiau tiesiai prie sienos, kuri buvo pačiame miestelyje. Net nustebau, kad sekmadienio vakarą nebuvo nė vienos mašinos, bet mano džiaugsmą aptemdė už pusvalandžio atėję policininkai. Liepė sumokėti baudą už stovėjimą mieste. Bandžiau aiškinti rusiškai, kad aš pirmą kartą ir nežinau čia egzistuojančios tvarkos, bet jie jau buvo užmiršę tą kalbą, todėl teko mokėti be kvito ir važiuoti į terminalą, kuris buvo miestelio pakraštyje. Ten viskas įprasčiau ir jokių stebuklų. Terminalas pilnas ir dar prieš terminalą eilė. Atstovėjęs beveik parą kol patekau į terminalą, po to dar keletą valandų eilėje prie langelio, pagaliau gavau lapelį su reikalingais antspaudais ir nuvažiavau į pasienį. Ten jau jokių procedūrų – padavei raštelį, vienas-du ir viskas, jei ne…
Kai vokiečių muitininkui pasakiau, kad negeriu, nerūkau ir tu daiktų nesivežioju, jis nors ir su akcentu, bet suprantama rusų kalba pasakė, kad taip nebūna. Kad jis įsitikintų, o aš įtikinčiau, kad esu retas egzempliorius iš Rytų, dvi valandas kraustėme lauk po to atgal visą mano turtą. Patikėjo, kad nerūkau, negeriu, bet negalėjo patikėti, kad negaus jokio atlygio už tą gigantišką triūsą. Vokietis yra vokietis, jei pradėjo tai eis iki galo. Nepatiko jam nestandartiniai degalų bakai. Liniuote išmatavo, pagal tik jam suprantamas formules paskaičiavo ir rado kuro šimtu litrų daugiau leidžiamos įvežimo normos. Laimingas ir su pasididžiavimu išrašė baudą, o aš su pirmu oficialiu europietišku baudos kvitu įvažiavau į Vakarų pasaulį.
Nors ir vasara, bet naktis buvo tamsi, todėl išreklamuotų Vakarų šviesų nemačiau. Tačiau siaurame vingiuotame keliuke atlekiančios mašinos šviesas mačiau aiškiai ir supratau, kad ji nebesustos, o važiuos iki pergalės. MAZ‘as – ne dviratis, nuo kelio nepatrauksi. Trenkė į priekabos ratą ir lengvoji atšokusi lyg kamuolys nulėkė į griovį. Aš – ne medikas, todėl, pamatęs už vairo stiklo šukių apibraižytus veidus, pirma atjungiau akumuliatorių, o po to tik atidariau duris. Iš piktų, tik kelių man suprantamų žodžių supratau, kad gyvi. Nuo triukšmo pabudo kaimelis ir iškvietė reikalingas tarnybas. Medikai dirbo savo darbą, policija savo, o aš vaikščiojau apie mašiną nežinodamas ką daryti ir kas bus toliau. Išsitraukiau žodyną ir susiradau žodį „kaltas“. Policininkas nuramino ir liepė sėdėti mašinoje. Kai viskas nurimo, davė kažkokį nesuprantamą popierių ir kažką ilgai aiškino. Nieko nesupratau. Tada jis apačioje užrašė telefono numerį, pasakė brrr ir pasukiojo rankomis. Smūgis į priekabos ratą nebuvo toks stiprus kaip pasirodė pradžioje, bet vidurinį priekabos tiltą truputį išstūmė iš vietos ir aš parodžiau. Pagaliau išgirdau du gerai žinomus žodžius: „scheise“ ir „servis“. Užrašė adresą, nubraižė planą ir palinkėjo laimingo kelio.
Ryte atėję į darbą serviso darbuotojai nepatikliai nužiūrėjo MAZ‘ą ir mane. Kai parodžiau problemą, klausiamai žvilgtelėjo man į akis ir patrynė pirštais. Aš jam padaviau policijos išduotą popierių ir bakstelėjau į telefono numerį. Vokietis dingo. Po valandos sugrįžo su rusiškai kalbančia moterimi, kuri aiškiai pasakė:
„Mes tvarkom, tu moki, o tavo šefas išmušinėja pinigus iš draudikų. Pinigų turi?“, – paklausė įtariai nužiūrinėdama mane.
Tada už viską mokėjome grynais, todėl nuraminau ir dėl visa ko truputį pravėriau piniginę. Meistrui net seilė ištįso pamačius solidų pluoštą banknotų ir netrukus mašina su visa priekaba stovėjo bokse ant vakarietiškos duobės, o aš sėdėjau prie stebuklingo aparato. Tas aparatas buvo panašus į pas mus stovėjusius gazuoto vandens aparatus, bet į mūsiškį reikėdavo įmesti vieną ar tris kapeikas, o čia nieko. Paspaudi mygtuką ir bėga. Paspaudi ir vėl bėga. Ir ne koks vanduo, o kava – juoda, balta ir net saldi kakava. Gerk kiek nori.
Mūsų šaltkalviai tokį mašinos gedimą būtų pašalinę per laiką kol suvaikštai į „gastronomą“, vokietis tvarkė tris valandas, o aš vis spaudinėjau stebuklingą mygtuką. Kai reikėjo sumokėti tris šimtus markių už darbą, kuris pas mus kainuoja litrą gero „šnapso“, dingtelėjo mintis „negi kava tokia brangi“ bet meistras nuramino, kad kavą savo klientams duoda veltui, bet patarė jos tiek daug negerti. Rūpestingas labai!
I-os dalies pabaiga.
