Prakaito lašais rasoja kakta, papsi nuo nosies galo... Įveiktos kliūtys – mes jau sėdime autobuse ir galima ramiai įkvėpti oro, pažvelgti į pro autobuso langus slenkančius vaizdus. Mūsų viešbutis kurortiniame mieste, iki kurio tik pusvalandis važiavimo ir jau išsvajotas poilsis.
Po salą keliaujame išsinomuotu automobiliu ir pagal savo programą, nes taip galima pamatyti daugiau, negu siūlo turizmo agentūra. Ir dar – pavargus , bet kada galima sustoti poilsiui.
Tenerifė - didžiausia Kanarų salyne esanti vulkaninės kilmės sala. Dar ji vadinama amžino pavasario sala. Pirmą dieną skiriame pasikėlimui į Teidės ugnikalnio viršūnę, esančią 3718 km virš jūros lygio. Tai aukščiausias Ispanijos ir trečias pasaulyje pagal dydį vulkaninės kilmės kalnas.
Riedame link jo. Pakelėje trumpam sustojame pasižvalgyti senajame krateryje. Iš tolo matosi uola vadinama Dievo pirštu. Pavadinimas gana taiklus. Įspūdingos ir kitos įmantrių formų ir figūrų uolos. Čia buvo filmuojami „Milijonas metų iki mūsų eros“ ir „Žvaigždžių karai“ filmai. Žiūrint į sustingusios lavos riedulius, apima laukimo jausmas, kad tuoj pasirodys kailiu prisidengęs pirmykštis žmogus ar iš uolos išžengs šarvais apsitaisęs koks nors mėnulio gyventojas. Vaizduotė kuria vieną už kitą įdomesnius, spalvingesnius vaizdus...
Tolumoje ryto saulės spinduliuose matosi išryškėję ugnikalnio šlaitai apsupti purių rausvų, baltų debesų. Pagaliau pasiekiame mašinų stovėjimo aikštelę. Renkamės daiktus, ką pasiimsim keldamiesi į viršūnę. Internetiniame puslapyje buvome paskaitę, kad viršuje šalta, pučia stiprus vėjas. Pasiimam striukes, vandens buteliukus, fotoaparatus, filmavimo kamerą...
Kepurės jau ant galvų. Judam link keltuvo. Vėjas smagiai mus pasupa, papurto, bet be nuotykių pakylam į aukštutinę aikštelę. Liko dar įkopimas į pačią viršūnę. Takas nors ir vingiuotas, status, bet saugus. Kopimas ir su pašniokštimu (čia taip kabarojasi močiutė), ir su jaunimo pastriksėjimais. Pagaliau pasiektas tikslas. Krateris 25 m gylio ir 50 m pločio – taip skelbia informacija. Jaučiasi sieringos dujos. Ugnikalnis miega ramiai alsuodamas.
Filmuojamės, fotografuojamės ir, pasigrožėję į tolį besitęsiančiais vaizdais, leidžiamės atgal. O dabar prasideda... Nutarėme leistis savom kojytėmis, kad galėtumėm daugiau pasižvalgyti, pasigrožėti. Debesys plaukia žemai po mumis, saulė plieskia negailestingais, deginančiais savo spinduliais. Taigi, leidžiamės. Pakelėje padarytos apžvalgos aikštelės, yra žiūronai, suoliukai prisėsti. Pusiaukelę įveikiame gana lengvai.
Matėme ne vieną kiaurymę. Mantas mėtė į jas akmenukus, bet be jokio atgarsio. Laukia dar kita pusė kelio sunkaus nusileidimo. Ugnikalnio šlaitai statūs, takas pažymėtas tik mažais akmenukai, kai kur jie, kad matytųsi ribos, padažyti kažkokiais gelsvai rausvais dažais. Čia jau takas nesaugus - po kojomis smulkūs akmenukai, žengi neatsargų žingsnį ir slysti.
Įskaudo sprandas nuo galvos palenkimo, nes visą laiką tenka žiūrėti, kur statyti kojas. Jeigu pusę kelio ėjome visi kartu, tai dabar mūsų ėjimas išsitempė visa 100 metrų atkarpa. Tik atsisukę vieni kitiems pamojuojam, kad viskas gerai, nors jau ir nelabai gerai buvo. Apie filmavimą ar fotografavimą jau nebegalvojome. Įskaudo kojos, pradėjom nebeišsilaikyti. Atrodo, normaliai padedi koją, o ji tik vykst ir prieš savo valią šliopteli ant užpakalio.
Saulė dar vis negailestingai kepina, aplink jokio pavėsio, jokių augalų -vien rausva, rusva, juoda sustingusi lava. Taupant seiles ir drėgmę burnoje, nesikalbam. Ir ėjimas jau ne ėjimas, o dviejų varlių šlepsėjimas per įkaitusius akmenis. Šlepsim, vingiuojam valandą, kitą ir net nežinom, ar teisingai einam. Jau visai vakarėja, net darosi vėsu. Takas pro uolą suka žemyn ir... pamatome kelią. Kažkaip netikėtai jis išniro mums prieš akis. Lieka tik nusileisti žemyn.
Netrunkam nusileisti ir lyg pakirstos krintam ant didesnių akmenų. Nejaučiam jų kietumo, nejaučiam atvėsusio oro tik galvoje tiksi – mes parėjom, mes įveikėm, mes galėjom... Ir šiandien nesigailim, ir net didžiuojamės, kad nesinaudojom keltuvu. Nebūtumėm patyrę tiek nuotykių, nežinotumėm kaip žmonės jaučiasi dykumoje be vandens, praradę orientaciją. Kitą dieną lankėmės Loro parke.
Tai 135 tūkst. kv. m. zooparkas: botanikos sodas ir cirkas kartu. Žiūrėjome papūgų, delfinų, jūros liūtų ir orkų šou, akvariumus su Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno gyvūnija. Matėme čia ir piranijas, ir ryklius, murenas. O kaip smagiai jautėmės per orkų pasirodymą apipilti vandeniu... Būnant Tenerifėje lankėmės piratų kaimelyje Masca.
El Palmar stebėjomės „Supjaustytu pyragu“ – išraižyta uola. Yra dvi versijos šios uolos atsiradimo – tai žmonių rankų darbas ir kitur teigiama, kad grioviai susidarė savaime nuo tekančio vandens. Smagiais kalnų serpantinais vingiavome į Mėnulio slėnį. Stovėjimo aikštelėje palikę automobilį, iki slėnio ėjome pėsčiomis. Slėnis įspūdingas vakaro prieblandoje švytinčiais vos ne stikliniais uolų šlaitas. Pakelyje buvome sustoję ir prie akmeninės gėlės. Neliko neaplankytos ir juodosios Guimar piramidės, ir La Ortavoje esantis botanikos parkas, ir Icod de los Vinos miestelis. Čia auga seniausia dracena – Drakono medis. Jis 25 metrų aukščio ir 10 metrų apimties.
Jo amžius 2 – 3 tūkst. metų. Pabuvojom ir Drugelių parke, apžiūrinėjom ir „vaikščiojantį fikusą“. Keistas jausmas apima, būnant Puerto de la Cruz. Dalis miesto yra 200 metrų žemiau jūros lygio. Pažvelgi ir virš galvos matai mėlynuojantį vandenį. Nuostabą kėlė juodieji paplūdimiai, palmių ir kordaterijų giraitės, senovinė miestų architektūra ir miesteliai su savo vidiniais kiemeliais.
Neliko neaplankytos ir sostinės. Dabartinė sostinė Santa Cruz de Tenerifė ir senoji sostinė La Laguna su savo palmių alėja, vyskupų rūmais, Katedra... Skanavome puchero – troškinta kiauliena su daržovėmis; paella – ryžių patiekalas su vištiena, jūrų gėrybėmis ar triušiena; papas arrugadas – labai sūriame vandenyje (dažnai naudojamas jūros vanduo) su lupenomis išvirtos ir apkeptos bulvės. Neliko neparagautas ir jų mėgstamas šviesusis alus – Dorado lager.
Ragavome ir išskirtinio skonio Sangrijos su vaisiais.
Kalnuose stovėjimo aikštelėse buvo pardavinėjamos kaktusų vaisiai, uogienės. Ragavom, skanavom, pirkom. Paskui kalnuose radus prinokusių kaktusų – opuncijų vaisių močiutė puolė jų rinkti ir bandė valgyti. Nors ir atsargiai kaktusiukai buvo perpjauti, bet smulkių spygliukų prismigo ir rankos, ir liežuvis.
Ragavimas baigėsi tuo, kad teko čiupti uolos atplaišą ir trint liežuvį stengiantis pašalint spygliukus. Galiu drąsiai teigti,kad tai buvo musu su draugu svajonių atostogos su nepamirštamais nuotykiais ir įspūdžiais.
Jurgita B.
*****************
Šis rašinys yra konkurso „Mano svajonių atostogos“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus!
