Vargais negalais valtininkas kūną ištraukė į krantą ir nustėro – žmogus buvo itin žiauriai nužudytas. Durtinės žaizdos galvoje ir krūtinėje, kaklas perrėžtas taip giliai, kad galva vos laikėsi savo vietoje. Tačiau į akis krito ne tik žiaurus susidorojimo būdas, bet ir velionio apranga – tamsus prabangus švarkas, raudonas dryžuotas kaklaraištis ir geltoni batai. Apie radinį valtininkas tučtuojau informavo 3-čiąjį policijos komisariatą, į įvykio vietą skubiai atvyko teismo medicinos ekspertai, policija, miesto komendantas inspektorius Frankowskis ir kriminalinio skyriaus komisaras Dzicas.
Į pagalbą atvežtas ir policijos šuo Merkurijus. Keturkojis pasitelktas ne veltui, mat įvykio vietoje dirbęs gydytojas konstatavo, jog žmogžudystė įvykdyta vos prieš kelias valandas ir Merkurijus netruko užuosti reikiamus pėdsakus. Seklys ėmė vesti tyrėjus aukštyn upe, link Pospieškos, tolimiausios Antakalnio dalies. Vos įsukus į Giliąją gatvę, pareigūnai smėlyje pamatė pėdsakus. Jie vedė į šalia esančius krūmynus, kuriuose ir buvo rasta nusikaltimo vieta – smėlyje ir ant krūmų matėsi išdžiūvusio kraujo žymės, krūmuose voliojosi kruvinos servetėlės ir didelis, sukruvintas mėsininko peilis. Neabejota, kad tai nusikaltimo įrankis.
Kas gi buvo nužudytasis geltonais batais?
Apieškojus aukos drabužius, švarko kišenėje aptikti dokumentai. Paaiškėjo, kad tai policijai gerai žinomas Chaimas Kolpokupolo. Iš Salonikų kilęs keturiasdešimtmetis, tarpukario Vilniaus nusikaltėlių gretose dominavo Miškos Napoleono pravarde ir vos prieš kelis mėnesius išėjo iš Lukiškių kalėjimo. Čia jis kalėjo už Vilniaus prekeivių turto prievartavimą bei priklausymą vienai žymiausių to meto Vilniaus gangsterių gaujai. Tiksliau tam, kas iš jos liko.
Minėta organizacija, tai dar nuo Pirmo pasaulinio karo Vilniuje veikusios didžiausios ir gerai sustyguotos gaujos, senosios „Bruderferajn“ dalis. Gaujos, grobusios žmones, reketavusios Vilniaus prekybininkus ir, kaip bebūtų keista, savo narius privalomai vedusios į miesto teatrus.
3-io dešimtmečio viduryje, po didžiulio teismo proceso, „Brolijai“ (taip iš jidiš verčiasi „Bruderferajn“ pavadinimas) buvo suduotas skaudus smūgis ir ji skilo. Vilniaus gangsteriai nuo to laiko pasidalino į dvi konkuruojančias „šaikas“. „Bruderferajn“ likučiams toliau vadovavo pirminio darinio galva Zelikas Levinsonas (pravarde Chanas Bobkesas (Chan Bobkes)), o naujam, pavadinimu „Aukso vėliava“ – kitas senosios Bruderferajn vadas Aronas Vojcikas (pravarde Orka Šimtinis (Orka Setka)). Tyrimo metu paaiškėjo, kad nužudytasis C. Kolpokupo priklausė Orkos Šimtinio „Aukso vėliavai“ ir tapo gangsterių tarpusavio kovos auka.
Teismo posėdžio metu paaiškėjo papildomos tragiškos nakties aplinkybės. Tuoj po to, kai krūmuose Giliojoje gatvėje buvo aptiktas kraujo klanas ir nužudymo įrankis, policijos šuo Merkurijus tyrėjus nuvedė į patį Pospieškos pakraštį, prie atokaus vasarnamio. Jame, apsupti tuščių butelių ir buvo sučiupti Levinsonas ir Ritas. Ant jų drabužių pastebėtos kraujo dėmės, kurios, kaip vėliau nustatė teismo ekspertai, priklausė tai pačiai kraujo grupei. Kišenėje pas Levinsoną rastos ir tokios pat kruvinos servetėlės, kaip ir įvykio vietoje.
Nustatyta, kad teisiamieji nusikaltimą planavo iš anksto. Kelios savaitės iki nužudymo jie išsinuomojo minėtą vasarnamį ir ten girtavo. Pospieškos gyventojai pasakojo, jog prie namo reguliariai privažiuodavę sunkvežimiai su maistu ir gėrimais.
Manyta, kad nužudymo motyvų būta dviejų. Pirmasis – sena konfrontacija tarp „Aukso vėliavos“ ir „Bruderferajno“, antrasis – Chanas Bobkesas ėmė įtarinėti Napoleoną bendradarbiaujant su policija tyrime dėl kontrabandos. Norėdamas nusikratyti gręsiančios atsakomybės Napoleonas neva skundęs „Brolijos“ narius. Išaiškinti skundiką Chanas Bobkesas pasiuntė savo sūnus Chaimą ir Izaoką. Šie į pagalbą pasitelkė ir jau minėtą Abraomą Ritą. Buvo nustatyta, kad tragedijos išvakarėse Levinsonas ir Ritas kartu su Napoleonu gėrė Rito sesers užeigoje. Sutemus Ritas pasiūlė keliauti į Pospiešką, kur pažįstamas skrybėlių pardavęs parūpinsiąs daugiau degtinės. Visi trys sėdo į briką ir išlipo Giliosios ir Antakalnio gatvių sankryžoje. Iš čia nužingsniavo link Neries, į suplanuotą žmogžudystės vietą.
Gynyba mėgino įtikinti teismą, kad Napoleonas buvo nužudytas saviškių, mat žinodamas, kad Bruderferajn yra jo priešai, tikrai nebūtų leidęsis įviliojamas į pasalą. Kaltinamieji teigė, kad įvykio momentu jie dalyvavę pobūvyje, o tai neva patvirtinti gali su jais buvusi galybė žmonių. Tačiau keturiasdešimties liudininkų tarpe, atsirado ir tokių, kurie tvirtino matę kaltinamuosius Napoleono draugijoje. Vienas tokių – apklaustas brikos vadeliotojas, atpažinęs Levinsoną, kurį jis vežė link Pospieškos tragišką vakarą.
Kaip vienas liudytojų, teisme kalbėjo ir jaunesnysis Chaimo Levinsono brolis Izaokas. Jis pasakojo teisėjus neįtikinusią versiją apie tai, kaip dieną prieš areštą jis važiavęs dviračiu susižalojo ranką. Brolis tvarkydamas žaizdą apsitaškė drabužius krauju, o tai, neva, galėtų patvirtinti kraujo grupės tyrimas. Šiuo takeliu procesas nepasuko ir išbraukė Izaoką iš įtariamųjų sąrašo, mat įrodymų jį apkaltinti prisidėjus prie nužudymo pritrūko.
Teismo posėdis tęsėsi iki vėlumos. Gynyba tebemėgino įtikinti teisėjus, neva, Napoleonas krito nuo saviškių rankos, tačiau nusikaltimo žiaurumas, liudininkų parodymai ir tyrėjų darbas „Bruderferajn“ nariams ištrūkti nebeleido. 1938 m. sausio 3 d. vidurnaktį „Bruderferajn“ nariai buvo pripažinti kaltais. Abraomas Ritas nuteistas penkiolikai metų kalėjimo, Chaimas Levinsonas – iki gyvos galvos. Miškos Napoleono žmonai Gitai Kolpokupolo nuteistieji turėjo atlyginti ir laidojimo išlaidas – 500 tuomečių zlotų.