Prastesni nei tikėjotės rezultatai dar nereiškia, kad buvote visiškai prastas. Ne vieną kandidatą sužlugdė veikianti egzaminavimo sistema. Nors esama pagrindinių vertinimo standartų, kurie nekinta jau kurį laiką, tačiau smulkesni reikalavimai kinta kiekvienais metais. Šie pasikeitimai galėjo būti lemiami tiems egzaminą laikiusiems jaunuoliams, kurie siekė arba pačių aukščiausių rezultatų, arba peržengti egzamino išlaikymo barjerą. Tad tenka pripažinti, kad mūsų švietimo politika dažnai panaši į Jaroslavo Hašeko personažo šauniojo kareivio Šveiko kelionę į Čekų Budejovicus.
Šveikas vadovavosi požiūriu, kad gali keliauti bet kuriuo keliu ir vis tiek pasieks savo tikslą. Atrodo, kad Nacionalinio egzaminų centro (NEC), kurio valioje kasmet atsiduria abiturientai, mokytojai ir netgi ištisos gimnazijos, požiūris lygiai tas pats. Bet kuri nesavalaikė reforma turėtų vesti prie geresnių rezultatų? Abejoju tuo.
Reforma, apie kurią niekas nekalba
Garsusis romėnas Markas Tulijus Ciceronas buvo įsitikinęs: „Mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs“. Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos realijas šį posakį galėtume kiek modifikuoti. Mokslo šaknys karčios, vaisiai – kaip pasiseks. Taip yra todėl, kad kiekvienais metais valstybinį lietuvių kalbos egzaminą vertinantys mokytojai sužino vis šiek tiek pakeistų vertinimo reikalavimų, kriterijų ir rekomendacijų. Teisybės dėlei tenka pripažinti, kad, kiek žinau, keičiamos ne visos vertinimo taisyklės, bet tam tikri mažesni reikalavimai, kurių gali užtekti, kad jūsų dukrai nepavyktų įstoti į valstybės finansuojamą studijų programą. Tam, kad nepasirodytų maža, pakeitimai vykdomi ne prieš egzaminus, kai mokytojai dar galėtų įspėti abiturientus ir efektyviau juos parengti egzaminams. „Geroji žinia“ pasklinda tuomet, kai vertintojai pradeda savo darbą ir išgirsta naujus NEC įgeidžius.
Kai nebėra galimybės tinkama kryptimi nukreipti mokinio, o pastarajam geriau pasirengti egzaminui. Šitaip gauname situaciją, kai kiekvienas lietuvių kalbos mokytojas tampa tarytum finansų rinkų analitiku, mėginančiu nuspėti, kurios akcijos kils, o kurios kris. Jis teturi praeities sprendimus, kurie toli gražu nebūtinai pasikartos ateityje. Žinoma, daliai mokytojų pavyksta padaryti gana tikslias prognozes, bet lošimo iš žmonių gyvenimų neišvengiame.
Pralaimi visi
Didžiausias paradoksas yra ne tai, kad Lietuvoje nuolat vykdoma reforma, apie kurią neinformuojama žiniasklaida bei abiturientai. Labiausiai stebina, kad gyvuoja sistema, kuri yra žalinga moksleiviams, mokytojams, mokykloms ir netgi pačiai valstybei. Kadangi lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas kiekvienam baigiančiam mokyklą mokiniui, būtent jame turėtume siekti didžiausio stabilumo ir „sveiko proto“ balanso. Aiškių ir pastovių vertinimo reikalavimų stoka nulemia faktą, kad geri egzamino rezultatai tampa ne tik gabumų, bet ir fortūnos klausimu.
Pridėkime tai, kad vertintojo subjektyvumo išvengti tiesiog neįmanoma. Netgi pasitaiko atvejų, kai antrasis vertintojas tiesiog kopijuoja pirmojo pastabas, nors šios nebuvo visai teisingos. Kartais nutinka netgi taip, kad vienais metais patenkinamu laikytas darbas, tampa prastas kitais. Šitaip sukuriama situacija, kai netgi ir sąlyginai gabus moksleivis rizikuoja neįstoti į pageidaujamą studijų kryptį. O tas, kuris buvo mažiau gabus, neišlaiko egzamino. Žinoma, egzaminai neturi būti lengvu pasivaikščiojimu, o lietuvių kalbos egzamino neišlaikymas gali net ir padėti susivokti žmogui, kad normali asmenybės raida įmanoma tik gilinantis į gimtąją kalbą. Tačiau didesnis pastovumas būtų teisingas pasirinkimas egzaminą laikančių ir jį vertinančių žmonių atžvilgiu.
Kai kalbame apie mokytojus, turime prisiminti, kad kiekvienais metais mokyklose yra skirstomi darbo krūviai, kurie nulemia, kiek uždirbs mokytojas. Skirstymo logika nėra vienoda, bet vienas iš pagrindinių motyvų yra mokytojo gebėjimas parengti mokinį egzaminui. O šis gebėjimas dažnai vertinamas pagal mokinių egzaminų rezultatus. Šitaip pedagogas spaudžiamas iš dviejų pusių. Viena vertus, ne taip jau retai mokiniui svarbiau įkelti kokią asmenukė į „Facebook“, o ne perskaityti „Irkos tragediją“ ar kitą privalomą kūrinį. Kita vertus, jį spaudžia pati sistema. Mokinių gabumai irgi nėra vienodi. Taigi dabartinė tvarka gali kirsti per dažno lituanisto piniginę. Ir ne todėl, kad mokytojas būtų labai prastas, o todėl, kad NEC kilo naujų ir nebūtinai teisingų minčių.
Problemos iškyla ir mokykloms, kurios nuolat konkuruoja dėl palankesnės vietos reitingų sistemoje. Būtent egzaminų rezultatai yra vienas iš mokyklų reitingą lemiančių veiksnių. Dalis tėvų kreipia dėmesį į tai, kokią vietą reitinguose užima mokykla, net ir žinodami faktą, kad dažnai mokiniai naudojasi korepetitorių iš kitų mokyklų paslaugomis. Šitaip gimnazijos rizikuoja susidurti su naujų mokinių pritraukimo problemomis ir netgi būti uždarytos.
Žala valstybei irgi akivaizdi. Efektyvios švietimo sistemos nesukūrimas lemia ilgalaikes šalies raidos pasekmes. Vinstonas Čerčilis teigė, kad „ateities imperijos bus proto imperijos“. Panašu, kad legendinis politikas buvo teisus. Pažvelkime, kad ir į Harvardo verslo mokykloje Gyvybės mokslo projektui vadovaujančio Juan‘o Enriquez‘o pastabas, išdėstytas veikale „Kai ateitis užvaldo mus“. Kadaise vieno žmogaus sukuriama darbo vertė turtingiausioje ir vargingiausioje šalyje skyrėsi 5 prie 1, dabar šis skirtumas jau 390 prie 1, o vystantis informacinių technologijų ir genetikos revoliucijoms gali pasiekti ir 1000 prie 1.
Esminis veiksnys, nulėmęs tokius skirtumus, buvo švietimo sistema ir žinių ekonomikos kūrimasis. Labai norėtųsi, kad Lietuva pajėgtų sukurti gerai funkcionuojančią švietimo sistemą. Tam svarbu atsižvelgti į visus švietimo sistemos aspektus, o egzaminai yra vienas iš pačių svarbiausių. Priešingu atveju mūsų tėvynei gresia didelės problemos.
Įvairūs pasiūlymai
Pastaruoju metu Seime kuždamasi, ką derėtų daryti su valstybiniais egzaminais. Netgi yra manančių, kad derėtų pereiti prie mokinių vertinimo pagal pažymius gautus mokykloje ir užmiršti egzaminų tvarką. Skeptiškai žvelgiu į tokius pasiūlymus. Pirma, dėl to, kad tai reikštų NEC pabaigą, o tokį sprendimą priimti politiškai būtų itin nelengva. Norėdamas užsiimti lobistine veikla NEC turėtų tikrai stiprią platformą. Antra, todėl, kad Lietuvos demografinė padėtis nėra itin gera.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m.1000 gyventojų teko 10,2 kūdikio, o mirusiųjų 1000 gyventojų 2012 m. – 14,0. Kol nepavyks rimtai padidinti gimstamumo ir tebegalios mokinio krepšelių sistema, tol mokyklos bus suinteresuotos privilioti mokinius. Perėjus prie sistemos, kurioje lemiamą rolę vaidintų pažymiai gauti mokykloje, o gimstamumo problema vis dar nebūtų išspręsta, dalis mokyklų, siekdamos išsaugoti mokytojų darbo vietas, pradėtų rašyti nepagrįstai gerus pažymius, kad priviliotų mokinius. Sąžiningai savo veiklą vykdančios įstaigos taptų baudžiamos už savo sąžiningumą. Pasekmės visai švietimo sistemai būtų tragiškos. Tad bent jau kol kas pasisakyčiau už didesnį stabilumą ir geriausios alternatyvos paiešką. Valstybė neturi žaisti nei mokinių ar mokytojų, nei savo pačios ateitimi.
Motyvacija – visagalė
Žinoma, sistema ydinga, netgi griaunanti žmonių svajones. Bet čia aprašytos ydos dar nereiškia, kad esate bejėgis. Ilgalaikis, nuoširdus darbas visada atsiperka. Su vertinimo problemomis susiduria didžioji dalis egzaminą laikančių jaunuolių, bet daugybė juk pasiekia savo tikslą. Jei esate vienuoliktokas ir dar tik rengiatės egzaminui, perskaitykite dar kartą šį straipsnį ir imkitės visų pastangų, kad vertintojui jūsų darbo kokybė nekeltų klausimų. Jei esate lituanistas, žinote, kad čia išdėstytos mintys yra pagrįstos ilgamete praktika. Ruoškimės kitiems egzaminams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI susisiekė su NEC, kurio direktorė Saulė Vingelienė pateikė komentarą:
Susipažinome su Jūsų persiųstu laišku. Nors jame Nacionalinis egzaminų centras yra siejamas su „įgeidžiais“ ir „naujomis ir nebūtinai teisingomis mintimis“, dar kartą pabrėžiame, kad Nacionalinis egzaminų centras (NEC) savo veiklą vykdo teisės aktų nustatyta tvarka ir negali vadovautis nei jo darbuotojų įgeidžiais, nei nuomonėmis.
Neabejojame, kad laiško autoriui yra žinoma, kad lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino užduotys yra rengiamos pagal 2011 metais patvirtintą egzamino programą. Egzamino vertinimo kriterijai patvirtinami ir skelbiami NEC interneto svetainėje ne vėliau kaip iki lapkričio 15 d., t.y. likus daugiau negu pusei metų iki egzamino vykdymo.
Žinoma, kiekvienais metais egzamino temos ir prie jų pateikiami autoriai skiriasi. Todėl į valstybinio brandos egzamino kandidatų darbų vertinimo procesą susirinkę vertintojai, kaip ir bet kurio kito mokomojo dalyko vertintojai, dalyvauja vertinimo standartizavimo procedūroje.
Pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad visi vertinimo procese dalyvaujantys vertintojai vienodai suvoktų konkrečios temos nagrinėjamus aspektus ir pasirinktų autorių kūrybos aspektus. Tik spėjame, kad gal laiško autorius šias vertinimo standartizavimo procedūras, kurios kasmet skiriasi, nes skiriasi temos bei autoriai prie jų, ir mini kaip reikalavimus, kurie „kasmet, jau po egzaminų, kinta ir dėl šios priežasties mokytojai negali egzaminams tinkamai paruošti mokinių“.
Iki šių metų vertinimo kriterijų papildymas su konkrečių metų temų ir autorių nagrinėjimo išskleistimis buvo skelbiamas tik duomenų perdavimo sistemoje KELTAS, siekiant supažindinti su šia informacija dalyko mokytojus. Šiais metais vertinimo kriterijų papildymas skelbiamas NEC interneto svetainėje.