Nuvykusi pas tetą kasdien eidavau pasivaikščioti į šalia jos namų esantį parkelį. Mėgdavau pasitiesti dekį ir atsisėdusi ant pievutės pasigrožėti tvenkiniuose plaukiojančiomis antimis, pasvajoti. Būnant ten siela paskęsdavo ramybėje, atsipalaiduodavau...
Vieną vakarą kaip įprastai sėdėjau ir grožėjausi gamta. Tik šią idilę sudrumstė staiga suskambęs telefonas. Skambino draugė. Nieko blogo neįtardama džiugiai atsiliepiau. Tačiau išgirstos naujienos mane pribloškė... Pasirodo draugė ką tik pamatė mano vaikiną besibučiuojantį su kita mergina miesto kavinukėje. Negalėjau patikėti, maniau, ji klysta. Bet draugė paslapčia juos nufotografavo ir šį įkaltį atsiuntė man į telefoną.
Mano skruostais ėmė srūti ašaros. Pašokau nuo pievutės ir ėjau parko takeliu. Per ašaras nemačiau kelio. Buvau visiškai paskendusi savo mintyse. Taip užsigalvojusi, nežinia kodėl suktelėjau į šoną, o tuo metu mane lenkė dviratininkas... Smūgio išvengti nepavyko... Kadangi keliukas buvo visai šalia tvenkinio, nuo smūgio abu į jį įvirtome.
Vanduo staigiai sugrąžino mane į realybę. Pajutau, kaip dviratininkas mane tempia už rankos iš vandens (visa laimė, buvo negilu) ir vis klausia ar viskas gerai? O aš kaip kvailelė nieko iš to streso negaliu atsakyti.
Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už vandens paviršiuje plūduriuojančių vaikino pirkinių. Puoliau į vandenį jų rinkti, šaukdama „Aš labai atsiprašau!”. Vaikinas liepė nesirūpinti menkniekiais ir vis klausė manęs, ar nieko neskauda, ar gerai jaučiuosi. O aš atsisukusi į jį ėmiau bliauti kaip mažas vaikas - ne dėl to, kad ką nors skaudėtų, bet vėl prisiminimai užspaudė gerklę.
Ir kodėl man taip nesiseka? Netekau savo taip mylimo darbo, draugas pirmai progai pasitaikius mane išdavė su kita, o dar dabar išsimaudžiau dumbliname vandenyje...
Dviratininkas atkakliai siūlė palydėti iki gydymo įstaigos, tačiau atsisakiusi jo pagalbos, nuklibinksčiavau namo pas tetą.
Susinervinau, nes nebeveikė ir prieš mėnesį pirktas išmanusis telefonas... Dar tą patį vakarą susikroviau daiktus ir išvažiavau į namus. Savo bute užklupau draugą su ta pačia mergina iš nuotraukos. Liepiau nešdintis jam. Jis nė nemirktelėjęs taip ir padarė.
Širdyje liko tuštuma... Visą naktį negalėjau užmigti. Vargino įvairiausios mintys, o ir koją labai skaudėjo. Atsikėlusi ryte pastebėjau, kad koja sutinusi. Buvo pirmadienis, tad nieko nelaukusi nuvažiavau pas šeimos gydytoją. Ji liepė skubiai vykti į skubios pagalbos skyrių. Lyg nuotykių nebūtų gana, ligoninės koridoriuje pamačiau JĮ – tą patį dviratininką tik šįkart su baltu chalatu...
Abu vienas kitą išvydę labai sutrikome. Ačiū Dievui, jį užkalbino kitas daktaras, o aš lyg pelytė šmurkštelėjau tolyn. Norėjau pabėgti, tačiau tuo metu išgirdau sesutę šaukiant mano pavardę. Nuėjau jos link. „Prašau, užeikite į apžiūros kabinetą. Daktaras tuoj ateis“,- maloniai nusišypsojo ji. Neprabėgus nė akimirkai prasivėrė kabineto durys ir įžengė Jis... Mano širdis ėmė tankiau plakti. Man buvo gėda. Norėjau atsistoti ir išeiti, bet stojantis labai suskaudo sužalotą koją. Teko likti...
„Koja nelūžusi, tik raiščiai patempti“,- šypsodamasis tarė Jis. Jaučiau, kad jis nori dar kažką pasakyti, tačiau tik palinkėjo greičiau sveikti.
Maždaug po savaitės su drauge išėjome pavaikštinėti po miestą. Kadangi koją vis dar maudeno, greitai pavargau ir pasiūliau jai užeiti į kavinukę išgerti kavos. Sėdėjom prie staliuko lauke. Staiga gatve pamačiau einantį Jį.
„Tai tas dviratininkas – gydytojas, apie kurį pasakojau!”- sušukau draugei. „Pašauk jį“,- paragino draugė. „Ne, tyliau“,- susigūžiau, kad tik jis mūsų nepamatytų, nenorėjau dar kartą patirti gėdos.
Tačiau draugė manęs neklausė ir kad sušuks... Visi žmonės sužiuro į mus. Jis taip pat. Draugė ėmė jam mojuoti, kad ateitų prie mūsų. Jis dvejojo. Tačiau atėjo. Draugė jį pasodino šalia. Žiūrėjome vienas kitam į akis. Jis nusišypsojo. Aš nusišypsojau... Mes įsikalbėjome.
Neįtikėtina, tačiau tą sekmadienį, kai mudu pirmą kartą susitikome parkelyje, jis buvo grįžęs savaitgaliui į gimtąjį miestą pas tėvus pasimiršti – jo tuometinė mergina jį metė, nes įsimylėjo kitą (ir tik vėliau atsitiktinai sužinojau, kad tai buvo ta pati mergina, kurią užtikau su savo buvusiuoju...)
Tad gavau gyvenimo pamoką – kartais blogi dalykai, kurie atrodo lyg pasaulio pabaiga, gali į gyvenimą atnešti beprotiškai geras permainas. Štai kad ir mano istorija... Jei nebūčiau netekusi darbo, nebūčiau tąkart važiavusi pas tetą, jei nebūtų manęs apgavęs tuometinis vaikinas, gal nebūčiau ėjusi takeliu ir susidūrusi su dviratininku...
Ir kas galėjo pagalvoti, kad netikėtas išsimaudymas dumble atneš Meilę į mano gyvenimą... Jau tuoj bus metai, kai mes drauge. Tad linkiu ir Jums, jei netikėtai ima griūti Jus supantis pasaulis, nebijokite, gal tai tik nuostabių būsimų pokyčių pradžia. Sėkmės! :)
Lina
********************
Kviečiame dalyvauti konkurse „Mano vasaros meilė“ ir aprašyti savo meilės nuotykį, likusį tik prisiminimuose ar pavirtusį gražiais santykiais.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki liepos 6 dienos.
