Pats pirmas žiedelis buvo kuklus auksinukas. Pamenu, triūsiau virtuvėje ir plepėjau su kaimyne, kai nešinas gėlėmis Jis grįžo iš darbo. Gėlės nenustebino, nes jos iki šiol mūsų namuose nespėja vysti. Bet va klausimas „ar būsi mano žmona?“ net aprasojo akis. Taip, žinoma! Aš apsidžiaugiau, kad pasiūlė, jis apsidžiaugė, kad sutikau, kaimynė apsidžiaugė, kad buvo tokio reto įvykio liudininke. Tokios šventės proga pokštelėjom šampaną ir... Ir nieko. Kitą dieną nebuvo jokio temos pratęsimo.
Po poros metų mano mielas nutarė pasiūlymą „atšviežinti“. Tą kartą žiedas buvo didesnis, brangesnis. Aš, žinoma, sutikau. Taip mūsų poroje gimė puiki tradicija pasipiršti kas porą metų, taip sakant, pasitikrinti santykių tvirtumą. Jis vis perklausia „ar tu vis dar tekėsi už manęs?“, aš vis patikinu „taip, žinoma, mylimas“, gaunu žiedą ir... ramu.
Kas kartą žiedas būna prabangesnis, matomai, atitinka mūsų bendro gyvenimo svorį. Paskutinis jau buvo platininis su deimantu. Visų žiedų nešioti vienu metu kaip ir nepadoru, netgi, sakyčiau, čigoniška, tai renkuosi pagal aplinkybes ir nuotaiką.
O kodėl nenueinam iki altoriaus? Dievai žino. Būna, pasikalbam, kokių vestuvių norėtume: jis kuklių, aš triukšmingų. „Ką, gal ir baltos suknelės su nuometu nori?“ – klausia. „O tu ką, gal gėdiniesi, kad slapta susirašyti nori?“ – klausiu. Ir paskui apie tai tylim. Porą metų. Iki kito žiedo.
Per tą laiką ištekėjo mano dukra, vedė jo sūnus, sukūrė šeimas krikšto vaikai. Norit tikėkit, norit ne – mes jau turim anūkų! O patys kažkaip įstrigom saldainių-gėlių periode. O ką, smagu, mano gyvenimo draugas tikrai tobulas: savaitgaliais dovanoja gėles, rytais verda kavą, į lovą neša pusryčius, plauna indus ir grindis, perka apatinius drabužius („meilė akla“, tarė mano dukra, kartą išvydusi dovanotų drabužėlių dydį ir dizainą). Tai va, turbūt todėl ir nesinori gadinti meilės vedybomis.
Nors tiesą sakant, aš abejoju, ar gausiu šeštą žiedą. Gi visi žino, kaip vyrai žiūri į „šeštą“. Tai toks dalykas, kuris kažkuo niekam netinkamas („ką aš tau, šeštas?“). Taigi ir mano žiedas būtų „šestiorka“...
Va ir sugalvojau – o jeigu šį kartą aš padovanočiau mums vestuvinius žiedus? O ką? Kiek gali jis, vargšas, to paties klausinėti be pratęsimo? Todėl ir dalinuosi savo istorija – padėkit mums žengti žingsnį link altoriaus
Auksė, būsima Pukinskienė,
su sąlyga, jei laimėsiu vestuvinius žiedus
