O šiuo atveju Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, 2011 m. susitikęs su į Lenkiją atvykusiu didžiausią kūrybinę industriją turinčios valstybės JAV prezidentu, pasistengė atkreipti viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį į tai, kad Lenkija sugeba ne tik eksportuoti maisto produktus, bet ir kurti kompiuterinius žaidimus, kuriuos pasaulyje žaidžia milijonai. Tad nors ir buvo daug žmonių, kurie nesuprato, kaip Lenkija galėjo padovanoti tokią pigią dovaną, iš tiesų tai buvo puiki dovana JAV partneriams, simbolizuojanti Lenkijos sėkmę.
Industrija, kurioje verta siekti pirmauti
Bent jau mūsų regione, nes tai viena sparčiausiai augančių industrijų pasaulyje. Prognozuojama, kad jau kitais metais žaidimų industrijoje suksis daugiau nei 86 mlrd. JAV dolerių, o 2018 m. – 100 mlrd. JAV dolerių. Šis sektorius JAV nuo 2009 iki 2012 m. augo keturis kartus greičiau nei visa šalies ekonomika, o žaidimų kūrėjų algos kasmet augo 5,3 procento. Dėl to ši industrija jau lenkia Holivudą. O dar svarbiau tai, kad su Holivudo produkcija sugebėjo konkuruoti tik vienetai, bet žaidimų industrija gerokai liberalesnė. Joje savo nišą gali rasti ir mažesnės valstybės. Ir nors jose nėra dešimčių tūkstančių kūrėjų kaip JAV, tačiau, pavyzdžiui, toje pačioje Lenkijoje šiandien veikia apie 300 žaidimų studijų, jose dirba keli tūkstančiai žmonių. Švedijoje skaičiai panašūs – keli šimtai bendrovių ir daugiau nei 2 tūkst. darbuotojų. Estijoje, sėkmingai įsiveržusiai į žaidimų kūrimo sektorių, yra apie 300 žaidimų kūrėjų, o Lietuvoje – apie 400.
Gal šie skaičiai neatrodo įspūdingai, tačiau reikia suprasti, jog per artimiausius keletą metų pasaulyje atsiras dešimtys tūkstančių naujų darbo vietų šiame sektoriuje, tad kodėl Lietuvai nepasistengus tapti bent jau šio sektoriaus lydere regione ir nušluostyti nosį estams? Galbūt tikslas, kad Lietuvos žaidimų industrijoje dirbtų keli tūkstančiai žmonių, atrodo nelabai rimtas, tačiau šioje industrijoje darbuotojų pajamos dažniausiai yra gerokai didesnės nei tos valstybės vidutinės pajamos. Todėl jei mums šių darbuotojų nereikia ar mes nežinome, kaip išnaudoti šio sektoriaus plėtrą ir pritraukti kuo daugiau šių darbuotojų į Lietuvą, kiti tikrai nemiegos.
Milijonieriais tapusių rašytojų neturime, bet gal turėsime žaidimų kūrėjų?
Kai kalbama apie žaidimų industriją, svarbu suvokti, kad tai nuostabi kūrybinė platforma, leidžianti parduoti savo potencialą geriau nei kitos industrijos. Nes, pavyzdžiui, rašant knygą, vėliau gali kilti problemų su vertimu, tam tikrų vertybių suvokimu, o ką jau kalbėti apie tai, kad įrodyti JAV leidėjams, jog Lietuvoje populiari knyga gali sulaukti sėkmės ir tarp amerikiečių, gali būti sunkiau nei nuskristi į Mėnulį. O žaidimų pasaulis gerokai universalesnis, todėl jei žaidimas „veža“ lietuvius ir lenkus, dėl visagalio interneto jis greitai gali rasti žaidėjų ir JAV. Tad jei Lietuva sugebės būti patraukli žaidimų kūrėjams, tik laiko klausimas, kada turėsime savo sėkmės istorijų. Nes mūsų šioje srityje labiau pažengę Baltijos kaimynai tokių pavyzdžių jau turi.
Viena ryškesnių ir tikriausiai geriausiai žinomų sėkmės istorijų – suomių bendrovės „Rovio Entertainment“ 2009 m. išleistas žaidimas „Angry Birds“. Ilgainiui jis buvo pritaikytas ne tik išmaniesiems telefonams, bet ir kompiuteriams bei žaidimų pulteliams. Atsisiųstas daugiau kaip 2 mlrd. kartų, „Angry Birds“ taip išpopuliarėjo, kad būtų sunku rasti žmogų, nieko apie jį negirdėjusį. Kitas žaidimas, pripažintas pasaulyje ir aptartas populiariojoje kultūroje, yra „Minecraft“ – tai švedų programuotojo Markuso Perssono-Notcho sukurtas ir 2011 m. švedų bendrovės „Mojang“ išleistas žaidimas. Specialiai parinkta prastoka grafika, keistas žaidimo siužetas, kai svarbiausia statyti, atvėrė kelius į pasaulinį pripažinimą.
Be jokios abejonės, pavyzdžių yra gerokai daugiau, ypač kai kalbama ne apie žaidimus, uždirbusius kelis šimtus milijonų, o tik apie tuos, kurie uždirbo keletą milijonų. Tačiau ir vėl svarbiausia suvokti, kad sprendimų, lemiančių sėkmę, gali būti labai daug ir skirtingų, bet tam, kad jie taptų realybe, svarbiausia, kad būtų žmonių, pasiruošusių pagimdyti pasaulio dėmesio vertą idėją. Todėl vien tai, ko su kompiuteriais šiandien mokyklose mokosi moksleiviai, gali nulemti, ar ateityje turėsime milijonierių, kurie susikraus kapitalą dėl savo kūrybinio potencialo.
Ar A. Butkevičius padovanos H. Clinton lietuvišką žaidimą?
Po 2007 m., kai įvyko sprogimas mobiliųjų žaidimų rinkoje, Lietuva greitai pasekė pasaulio pavyzdžiu ir ėmė kurti žaidimų programėles. Buvo įkurta daugybė įmonių, siūlančių savo produkciją, dirbančių prie partnerių projektų ir stiprinančių savo pozicijas. „Nordcurrent“, „On5“, „A-Steroids“, „Outlanders“, „Pepi Play“, „Tag of Joy“ ir kitos lietuvių įmonės sėkmingai dirba kūrybinėje industrijoje. Bet reikia pripažinti, kad vis dar trūksta tam tikro proveržio ir gal kiek stambesnių projektų. Dalis Lietuvos žaidimų kūrimo profesionalų pasirenka darbą tarptautinėse bendrovėse, tokiose kaip „Unity“ ar „Game InSight“, nes šios bendrovės gali pasiūlyti dalyvauti stambesniame žaidime, dirbti prie didesnių projektų ir gauti didesnį honorarą.
O Lietuvoje stambesniais projektais šiandien girtis būtų keblu. Nepaisant turimų įgūdžių ar norų, didesni žaidimai, tokie kaip „PSI: Sibiro konfliktas“, išleistas 2006 m., yra greičiau išimtys negu taisyklė. Nes, norint sukurti AA ar AAA tipo žaidimą, reikia ne tik didelio profesionalumo, bet ir didelių investicijų, o tai šiuo metu yra Lietuvos problema. Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos fondai, įvairūs akceleratoriai („Microsoft AppCamp“) teikia tam tikrą finansinę paramą, bet to užtenka tik nedideliems projektams.
Be jokios abejonės, ir tai gerai, tačiau norint suvokti, ką reiškia pastangos sukurti savo šalyje palankią aplinką šios industrijos plėtrai, verta atkreipti dėmesį į Kanadą (trečią pagal dydį žaidimų industriją pasaulyje), kurios vyriausybė 2009 m. „Ubisoft“ skyrė 263 mln. Kanados dolerių. Už šiuos pinigus „Ubisoft“ per 10 metų turėjo sukurti didžiulę žaidimų kūrimo studiją Toronte. Vertinant šiuos skaičius ir situaciją Lietuvoje, reikėtų prisiminti kelis faktus. Visų pirma, jau senovės Romoje buvo puikiausiai žinoma, jog žmonėms reikia duonos ir žaidimų.
Tačiau sprendžiant iš to, kiek Lietuvoje remiamas žemės ūkis ir kiek – kūrybinės industrijos, susidaro įspūdis, kad jei Hillary Clinton vis dėlto laimės rinkimus ir tapusi JAV prezidente atvyks į Lietuvą, būsimas Lietuvos premjeras tikriausiai ją pasitiks tradiciškai – su kepaliuku brangios lietuviškos duonelės.
Lietuvos žaidimų industrijos atstovų apklausa
Į mūsų redakcijos klausimus atsakė šios bendrovės:
„3j“ – žaidimų kūrėjų komanda, dirbanti prie nepriklausomų, originalių meninio tipo žaidimų.
„TutoTOONS“ (UAB „Edukacinės sistemos“) – edukacinių žaidimų kūrėjai, taip pat suteikiantys žaidimų kūrimo platformą.
„Tag of Joy“ – žaidimų kūrimo įmonė, kuri ne tik pati kuria žaidimus, bet ir populiarina žaidimų kūrimą Lietuvoje, organizuoja „Game Jam“ ir panašius renginius.
„Nordcurrent“ – didžiausia Lietuvos žaidimų kūrimo įmonė, turinti per 70 darbuotojų ir galinti pasigirti milijoniniais savo kurtų žaidimų atsisiuntimais.
Ar teigiamai vertinate Lietuvą žaidimų kūrimo kontekste? Ar yra sudarytos sąlygos užsiimti tokia veikla?
„3j“: Vertinu teigiamai, nors infrastruktūra dar nėra puiki, yra labai daug valios ir aistros tiek iš asmenų ir įmonių, tiek ir bendruomeninėje veikloje.
„TutoTOONS“: Tikrai teigiamai. Yra visos sąlygos plėtoti veiklą.
„Tag of Joy“: Vertinant Lietuvą regioniniame kontekste, taip pat atsižvelgiant į jos dydį, galima drąsiai teigti, kad ji yra stipriai pažengusi šioje srityje. Čia jau prieš 15 metų kūrėsi komandos, vyko vieni pirmųjų pasaulyje „Game Jam“ renginių, augo specialistai, laimintys pasaulinio lygio konkursus. Kitos Baltijos šalys į Lietuvą žiūri kaip į žaidimų kūrimo šalį ir į ją lygiuojasi – tai tik patvirtina faktą, kad Lietuva regione atrodo labai neblogai. Ir nors Estija yra visai šalia Suomijos, kurioje apstu didelių ir sėkmingų studijų, Lietuva vis tiek atrodo rimčiau už abi Baltijos seseris.
Sąlygos plėtoti veiklą yra neblogos, beveik nėra trukdžių, kurie užkirstų kelią Lietuvoje kurti pasaulinio lygio produktus. Tačiau vis dar trūksta visuotinio (įskaitant ir valdžios) požiūrio į žaidimus, kaip į rimtą sritį, kuri, tinkamai paskatinta, gali pakelti visos šalies ekonomiką.
„Nordcurrent“: Vertiname teigiamai, bendros sąlygos geros, nors ir nėra ypatingų privilegijų žaidimų kūrėjams, kaip kitose šalyse ar kaip kitose kūrybinėse srityse, tarkim, kine. Bet pastaruoju metu dėl įvairių iniciatyvų didėja pats žaidimo kūrimo kaip potencialios karjeros žinomumas ir tai gerina bendrą situaciją.
Kaip vertinate tai, jog dalis Rusijos ir Ukrainos žaidimų kūrėjų persikelia į Vilnių?
„3j“: Teigiamai. Tai rodo regiono tinkamumą ir vietinių kūrėjų veiklos pastangas, nes renkamasi įsikurti būtent čia. Tai padeda tolesnei plėtrai, atneša kapitalo ir leidžia turėti daugiau kontaktų, keistis patirtimi. Tačiau yra ir iššūkių. Tai gali sumenkinti eksperimentavimą, kūrybą bei lietuvišką unikalumą, todėl Lietuva gali tapti tik dar vienu pigios kvalifikuotos darbo jėgos regionu. Taip pat gali dar labiau pradėti trūkti specialistų.
„TutoTOONS“: Vertiname puikiai. Dėl to, kad persikelia į Vilnių, didesniu konkurentu netampa, o kuo didesnė žaidimų kūrėjų bendruomenė, tuo naudingiau ir smagiau, atsiranda naujų bendradarbiavimo galimybių, galima organizuoti daugiau ir didesnių renginių.
„Tag of Joy“: Tai tik patvirtina faktą, kad aplinka kurti žaidimus čia labai gera.
„Norducrrent“: Taip pat teigiamai, nes tai pirmiausia didina Lietuvos, kaip šalies, turinčios didelį potencialą žaidimų rinkoje, žinomumą. Tik dar trūksta didesnio lankstumo pritraukiant talentų ir dar didesnio žaidimų kūrimo kaip karjeros galimybės populiarinimo bei skatinimo tarp jaunimo, siekiant užtikrinti pakankamą žmonių, kurie norėtų prisijungti prie, tikėtina, sparčiai augančios rinkos, skaičių.
Ar tikite, kad Vilniuje arba Vilniaus ir Kauno dipolyje gali išsivystyti tam tikra žaidimų kūrėjams palanki terpė, kuri pritrauktų dar daugiau kūrybinio potencialo bei investicijų?
„3j“: Be abejonės.
„TutoTOONS“: Manome, kad ši terpė jau yra išsivysčiusi.
„Tag of Joy“: Manau, kad ir Vilnius, ir Kaunas juda labai teigiama linkme žaidimų kūrimo srityje. Ir tikriausiai tik laiko klausimas, kada šie miestai arba kuris nors iš jų taps vienu žinomesnių pasaulyje srities taškų.
„Nordcurrent“: Taip, ir nebūtinai tik Vilniuje ir Kaune.
Ko šiuo metu trūksta Lietuvoje?
„3j“: Platintojų, talentų agentų, vadybininkų ar ko nors iš tos krypties, kas būtų linkę rūpintis platinimu.
„TutoTOONS“: Trūksta informacinių technologijų žmonių. Jau nuo mokyklos galėtų būti skatinama realizuoti save šioje srityje. Daugiau žinių apie savarankišką leidybą (angl. Self-publishing).
„Tag of Joy“: Lietuvoje vis dar trūksta visuotinio rimto požiūrio į šią sritį, taip pat specialistų patirties. Šiek tiek pasistūmėjusi šiais dviem aspektais, Lietuva galėtų pasiekti tikrai didelių laimėjimų.
„Nordcurrent“: Svarbu, kad būtų tęsiamos praėjusiais metais įsibėgėjusios iniciatyvos didinti Lietuvos žinomumą žaidimų rinkoje. Ir ne tik siekiant pritraukti užsienio investicijų, bet ir dar labiau skatinti susidomėjimą šia sritimi mūsų šalyje, sudaryti daugiau sąlygų įgyti žinių ir įgūdžių, reikalingų tapti klestinčiais žaidimų kūrėjais.
Domitės mokslo ir technologijų naujienomis? Skaitykite jas ir „Facebook“ socialiniame tinkle!
