Šią vasarą pasiryžau įprastą Vingio parko taką iškeisti į naujas vietas, kažkur arčiau namų. Taigi, „užsimoviau maikoną ir maunu lauk“. Bėgdama beveik ten, kur mato akys ir leidžia takas, nusileidau Antakalnyje prie Neries.
Drąsos suteikė asfaltuotas takelis, dviračių ir pėsčiųjų tako ženklas bei šviečianti saule. Deja, mano daug pastangų nereikalaujantis eilinis bėgimas greitai virto košmaru.
Po kokių 15 minučių priekyje pamačiau, kad asfaltuotas takas nusuka į dešinę – toliau nuo upės, o man taip malonu bėgant matyti ir tekančią Nerį. Kartu supratau, kad turiu kitą pasirinkimą – bėgti neasfaltuotu, tačiau išmintu takeliu palei upę. Taip ir padariau.
Deja, greitai supratau, padariusi blogą sprendimą.
Klausydama muzikos per mobilųjį telefoną ir galvodama, kiek kilometrų įveiksiu, staiga prieš save, kokių 50 m atstumu pamačiau ant takelio gulintį šunį.
Pagalvojau: nedidelis, tikriausiai nepuls, bet vis vien pristabdysiu. Sulėtinau bėgimą beveik iki ėjimo, bet visiškai nesustojau. Šuo atrodė nedidelis, o ir šalia krūmuose mačiau kažkokius augalus renkantį ar krūmų šakeles laužanti, kaip tikėtina, šuns šeimininkas.
Viskas pasikeitė per akimirką. Staiga pamatau, kad šuo greitai pakyla, pradeda loti ir bevilkdamas pavadėlį žeme artėti prie manęs.
Sustingau: šuo nedidelis, net kelių nesiekiantis, bet jo lojimas ir įsiūtis mane privertė drebėti.
Pamačiau, kad iš krūmų išlindo šuns šeimininkas. „Bobik, kam mnie!“ – suriko šeimininkas, tačiau šuneliui – nė motais. Jis toliau pasilenkęs į priekį ir įsispyręs į žemę iš visų išgalių šiepia dantis ir loja ant manęs.
Staiga pajutau didžiulį adrenaliną – nieko aplink nėra, šeimininkas stovi toli ir žiūri į savo augintinį, kuris jo neklauso. Tuoj šuo įsisegs man į koją, iškąs kelis gramus mėsos ir bus patenkintas savo dienos laimikiu.
Neįsivaizdavau, ką daryti. Po truputį mano nuo bėgimo įsitempę raumenys pradėjo nevalyvai drebėti. Pati pradėjau vis labiau ir labiau iš baimės purtyti. O „bobikui“ tai tikriausiai dar labiau nepatiko, nes jis dar aktyviau pradėjo laidyti savo gerklę ir nesiruošė niekur trauktis.
Šuns šeimininkas sugalvojo klastą: eis tolyn ir šuo nuseks paskui jį. Tačiau nieko panašaus: šeimininkas – tolsta, o šuo vis tokiu pačiu agresyvumu loja.
Bandžiau nežiūrėti į šunį. Kažkur skaičiau, kad tiesioginis akių kontaktas su šunimi tik dar labiau jį gali įaudrinti. Tačiau ir tai nepadėjo.
Nesukdama galvos akimis pradėjau dairytis, gal kur netoli medis ir galėčiau į jį įsliuogti. Bet, deja... Supratau, kad jei bandyčiau bėgti iki artimiausio medžio, šuo mane daug greičiau pagaus.
Supratau – viskas, šuo jau tikrai „įsisegs“, nes lodamas jis milimetras po milimetro artėjo prie manęs.
Atrodė, kad stoviu drebėdama vietoje jau dvidešimt minučių, nors iš tiesų praėjo gal tik dvi ar trys.
Šeimininkas, gana nutolęs, atsisuko. Suprato, kad šuo tikrai pas jį negrįš, todėl besikeikdamas pradėjo artėti.
Čia šuns agresyvumą tikriausiai nugalėjo piktas šeimininko balsas. Jam beveik prie manęs priartėjus, šuo apsisuko ir nubėgo jo link.
Šeimininkas pagriebė šunį už pavadėlio ir pradėjo mušti juo savo augintinį. Aš neišgirdau nei atsiprašau, nei „daugiau nepaleisiu nuo pavadėlio“, nei „daugiau – tik su antsnukiu“.
Likau su sugadinta nuotaika, sudegintomis kalorijomis ne nuo bėgimo, o nuo streso. O ir šuo, kuris mane taip nemaloniai sutiko, liko primuštas pavadėliu.
Norėčiau paprašyti visų augintinių šeimininkų, pagalvoti apie vis aktyviau sportuojančius gyventojus ir nepažeidinėti tvarkos, kuri įpareigoja šunis vedžioti su pavadėliais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate patyrę ką nors panašaus? Norite pasidalinti savo patirtimi? Mintimis galite dalintis el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šuo“ arba žemiau. Įdomiausius pasakojimus ar patirtis publikuosime.