Patys įdomiausi komentarai tekstuose buvo apie humanitarinius ir socialinius mokslus. Pati esu humanitarinio mokslo atstovė. Netgi baisiau – esu filologiją studijuojantis jaunas žmogus, kuriam, panašu, nėra vietos Lietuvoje. Kodėl taip manau? Nes humanitariniai mokslai mūsų šalyje yra nuvertinti ir apverktinoje situacijoje. Ne dėl studentų, o dėl visuomenėje susidariusių stereotipų. Dėl dažno nuvertinimo ir pabrėžimo, kad humanitarai nėra naudingi šaliai, kurios pagrindinė ir labiausiai eskaluojama mokslo kryptis yra tikslieji mokslai.
Nustebtumėte išgirdę, kad studijuojame ketverius metus, turime paskaitas ir rašome bakalaurinius darbus, kurie apibendrina mūsų per studijų metus sukauptas žinias. Taip pat nemiegame per sesiją ir taip pat jaudinamės prieš egzaminus. Taip pat turime dėstytojus, kurie yra savo srities specialistai ir savo moksliniais darbais garsina Lietuvą pasaulyje.
Paklausus daugumos kritikuojančiųjų, net nesugebėtumėte pasakyti, ką studijuoja filologas, be to, kad „daug skaito“. Konkretinu kritikuojantiems: mokomės apie kultūrą, kalbas (visais įmanomais jų aspektais), gilinamės į literatūros teoriją ir antikinės literatūros subtilybes. Sakote, kad nereikia daug talento išmokti šias disciplinas? Tuomet aš sakau jums: nereikia daug talento „iškalti“ matematikos formules, fizikos dėsnius ar pritaikyti kompiuterinę programą inžineriniams skaičiavimams.
Akimirkai įsivaizduokime pasaulį be humanitarų ir menininkų. Valstybes be istorijos, miestus be gyvybės, paveikslus be spalvų ir bendravimą be dvasios. Virtualus bendravimas, kuris vyksta pagal griežtus matematinius šablonus, niekada neatstos pilnavertės komunikacijos su gyvu žmogumi. Juk su juo nekalbėsime formulėmis. Galbūt, skaitytojau, susidarei nuomonę, kad mano požiūris vienpusis, bet tai yra atsakas į tokį patį vienašališką puolimą. Nereikėtų lipdyti etikečių pagal specialybes, kad vėliau netektų apgailestauti dėl emigravusios Lietuvos ateities.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!