Monica Lewinsky – socialinė aktyvistė, praeityje buvo atsidūrusi garsaus visuomeninio ir politinio skandalo centre. Skandalas kilo 1998 metais, paaiškėjus jos seksualiniams ryšiams su JAV prezidentu Billu Clintonu. Mergina tuo metu atliko stažuotę Baltuosiuose rūmuose.
Telefoninių pokalbių įrašai, kuriuose ji prisipažino apie santykius su šalies prezidentu, pateko į žiniasklaidą ir tapo pretekstu viešam tyrimui atlikti. M. Lewinsky teko duoti žeminančius parodymus – detaliai nupasakoti savo santykius su prezidentu (iki tokių dalykų, kokį seksą jie praktikavo).
Per trumpą laikotarpį ji tapo viena labiausiai aptariamų moterų pasaulyje, jos vardas tapo bendriniu žodžiu, o ji pati buvo išjuokiama humoro programose, spaudoje ir kine. Dėl patirto pažeminimo M. Lewinsky ilgą laiką nesirodė viešumoje ir kovojo su rimtais psichologiniais sunkumais.
„Kai man buvo 22 metai, įsimylėjau savo bosą. O būdama 24 metų susidūriau su košmariškais šios meilės padariniais. Galbūt kažkas panašaus buvo nutikę ir jums, tik jūsų bosas greičiausiai nebuvo šalies prezidentas. Nebūna dienos, kad neprisiminčiau šios klaidos, ir aš labai gailiuosi, kad ją padariau. 1998 metais atsidūriau neįtikėtiname politinių, juridinių ir medicininių tyrimų sūkuryje. Per vieną vakarą iš privataus asmens tapau visuotinio dėmesio objektu. Mane sugėdijo prieš visą pasaulį. Faktiškai tapau pirma, kuri kone akimirksniu šitaip stipriai neteko reputacijos. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi, pakalbėti apie tai, kaip ši patirtis padėjo man pamatyti pasaulį naujoje šviesoje, ir aš tikiuosi, padės kitiems susidoroti su savomis problemomis“, – teigia M. Lewinsky.
Įvykis, tapęs lūžio tašku
M. Lewinsky prisimena, kaip 2010 metų rugsėjį kalbėjosi telefonu su savo mama. Jos aptarė naujienas apie vieną Monicos kurso draugą Tylerį Clementi – mielą ir kūrybingą jaunuolį. Jo kambario kaimynė slapta padarė vaizdo įrašą, kuriame užfiksavo jį intymaus artumo su kitu vyru akimirką. Kai vaizdo įrašas pateko į internetą, užvirė baisios patyčios internete. Po kelių dienų Tyleris žuvo, nušokęs nuo Džordžo Vašingtono tilto. Jam buvo aštuoniolika.
„Iš pradžių nesupratau, kodėl mama taip audringai reagavo, tačiau paskui suvokiau, kad jai tai priminė 1998 metus, kai ji kiekvieną vakarą sėdėjo šalia manęs ir vertė praustis po dušu neužsidarius durų, nes bijojo, kad neišgyvensiu pažeminimo. Tiesiogine prasme“, – prisimena M. Lewinsky.
Šiandien labai daug tėvų neturi galimybės išgelbėti savo mylimų vaikų. Labai daug jų sužino, kad vaikas kenčia pažeminimą, kai jau per vėlu.
„Tylerio tragedija, jo beprasmiška mirtis man tapo lūžio tašku. Iš naujo permąsčiau savo išgyvenimus ir ėmiau kitaip žiūrėti į mane supusius skandalus, – sako buvusi Baltųjų rūmų stažuotoja. – 1998 metais mes nežinojome, kur ši nuostabi nauja technologija, pavadinta internetu, mus nuves. Nuo to laiko buvo sugalvoti neįtikėtini būdai susisiekti vieniems su kitais, ji padėjo šeimoms vėl atnaujinti ryšius, išgelbėjo tūkstančius gyvenimų, sukėlė revoliucijas. Tačiau šalia to internetas sukūrė palankią terpę pažeminimams, patyčioms ir kitokiam panašiam purvui. Kiekvieną dieną internete žmonės – pirmiausia jauni, kurie savyje dar neišsiugdė atsparumo tokiems dalykams – susiduria su įžeidinėjimais ir pažeminimais, dėl kurių kiekviena nugyventa diena tampa kančia“.
Patyčios virtualios – kančios realios
Virtualios patyčios sukelia realias kančias. 2012-2013 metais kreipimųsi į nuo internetinių patyčių nukentėjusiems vaikams palaikyti skirtą tarnybą „Child Line“ skaičius išaugo 87 procentais. Nyderlanduose atliktas duomenų tyrimas atskleidė, kad su internetinėmis patyčiomis susijusių savižudybių skaičius pirmą kartą viršijo savižudybių dėl patyčių realiame gyvenime skaičių.
Žiaurumas nėra naujas reiškinys, tačiau interneto erdvėje patyčių poveikis išauga, tampa nekontroliuojamas ir daro mus pažeidžiamais bet kurią akimirką. Milijonai žmonių, dažnai anonimiškai, gali įskaudinti jus savo žodžiais ir jūsų pažeminimo liudininkais taps daugybė žmonių. Viešos gėdos kaina kiekvienam sava, tačiau interneto plėtra šią kainą labai iškelia.
Jau du dešimtmečius žmonija sėja gėdos ir pažeminimo sėklas į kultūros dirvą ir realiame, ir virtualiame pasaulyje. Gandus ir paskalas renkantys tinklalapiai, paparacai, realybės šou, politika ir programišiai – visi jie maitinasi gėda. Dėl to interneto erdvė tapo nejautrumo sfera, kurioje leidžiama viskas. Tai pagimdė reiškinį, kurį kultūrologas Nicolausas Millsas vadina „pažeminimo kultūra“.
Vieni kenčia patyčias, o kiti iš svetimų pažeminimų kraunasi pelną. Jiems svetima gėda – tik žaliava, kurią galima apdairiai išgauti, supakuoti ir parduoti. Vieša gėda sukūrė visą industriją, tapo valiuta. Kuo daugiau pažeminimų, tuo daugiau paspaudimų. Kuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau reklamos pinigų.
Priešnuodis – užuojauta ir empatija
Elgesio pokyčiai prasideda nuo požiūrio keitimosi. Mes įsitikinome, kad tai galioja rasizmo, homofobijos ir daugybės kitų praeities ir dabarties prietarų atvejais. Kadangi pažeminimo kultūra visuomenėje įgauna pagreitį, reikalingas pasipriešinimo judėjimas, savotiška revoliucija kultūroje. Pokyčiai prasideda nuo paprastų žingsnių, tačiau jiems ryžtis nėra lengva. Mes turime grįžti prie laiko patikrintų vertybių – užuojautos, gailiaširdiškumo, empatijos. Bendravime internete mums trūksta gailiaširdiškumo. Empatijos krizė sukuria nejautrumo atmosferą.
Amerikiečių psichologas Brene Brownas teigia, kad gėdos priešnuodis yra empatija. „Savo gyvenime turėjau kelias tikrai juodas dienas, tačiau visada mane gelbėjo mano šeimos, draugų ir kolegų, o kartais net nepažįstamų žmonių, užuojauta ir palaikymas. Netgi vieno žmogaus palaikymas gali pakeisti jūsų savijautą“, – įsitikinusi M. Lewinsky.
Prancūzų socialinis psichologas Serge'as Moscovici, tyrinėjęs masių elgesio psichologiją, pasiūlė mažumos įtakos teoriją ir teigia, kad net kai mūsų mažai, tačiau esame tvirti ir atkaklūs, mes galime pakeisti situaciją savo naudai. Internetinėje erdvėje mes galime skleisti mažumos įtaką, jeigu nebūsime pasyvūs dalyviai, o priešinsimės bendroms tendencijoms. Pavyzdžiui, mes galime palikti pozityvų ir įkvepiantį komentarą tam, iš kurio tyčiojamasi, arba pranešti apie tai tinklalapio administratoriui. Patikėkite, jautrūs komentarai gali sumažinti negatyvo srautą.
Daug kalbama apie žodžio laisvę, tačiau šiandien reikia daugiau kalbėti apie atsakomybę už savo pasisakymus. Mums reikia prisiminti apie empatiją kiekvieną kartą, kai mes su kažkuo bendraujame, skaitome naujienas ar tiesiog atsidarome internetinę nuorodą. Tiesiog pabandykime suprasti, kokie išgyvenimai slepiasi už kažkieno statuso ar įrašo socialiniame tinkle.
„Būkime empatiški pirmiausia sau. Mes visi darome klaidas, tačiau mes galime su jomis susidoroti. Žinau, kad tai sunku. Šis procesas nebus neskausmingas, greitas ar paprastas, tačiau kiekvienas mūsų gali pasiekti, kad jo istorija turėtų gerą pabaigą“, – įsitikinusi M. Lewinsky.
