Per pustrečių metų M. Zubas gerai susipažino su Vilniaus gatvėmis, o Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadioną turbūt rastų ir užrištomis akimis.
Visus įmanomus titulus Lietuvoje susišlavęs lenkas praėjusį rudenį išsiskyrė su „Žalgiriu“ puoselėdamas viltį įsitvirtinti savo gimtinės „Ekstraklasa“ pirmenybėse.
Proga M. Zubui buvo suteikta: kovą jis tapo Belchatuvo GKS klubo vairininku. Bet dviejų bendrapavardžių – trenerio ir Lietuvos rinktinės vartininko Emilijaus Zubo – tandemas iširo nė nesulaukus sezono, po kurio GKS ekipa iškrito į žemesnę lygą, pabaigos.
Dabar be darbo likęs M. Zubas su susidomėjimu seka, kaip pasisuks Lietuvos nacionalinės komandos, jau septintose rungtynėse iš eilės negalinčios iškovoti pergalės, trenerio Igorio Pankratjevo likimas.
Nors prieš sekmadienio dvikovą su Šveicarija (1:2) LFF pareiškė palaikanti specialistą, iškart po mačo pats I. Pankratjevas užsiminė nesantis tikras dėl savo ateities.
„Kiekvieną kartą, kai rinktinės treneris palieka postą, pradeda sklandyti įvairūs gandai. Žinoma, situacija domina ir mane. Natūralu, kad seku įvykius Lietuvos futbole. Žinau jūsų futbolo reikalus, klubus, infrastruktūrą, pažįstu žaidėjus. Juk čia prabėgo svarbus mano karjeros etapas“, – sakė M. Zubas.
Iki šiol Lietuvos rinktinei yra vadovavę du treneriai iš užsienio: portugalas Jose Couceiro ir vengras Csaba Laszlo. Kuomet pastarasis 2013 metų rugsėjį buvo atleistas iš pareigų, tarp potencialių jo įpėdinių minėtas ir M. Zubas.
Ar šįkart lenkas bus kandidatų sąraše? Bent jau kol kas LFF neigia pradėjusi ieškoti pamainos I. Pankratjevui. Anot federacijos generalinio direktoriaus Edvino Eimonto, pastabų treneriui turima tik dėl komandos psichologinio pasirengimo. Apie atrankos į 2016 metų Europos čempionatą ciklo pabaigą su I. Pankratjevu bus kalbama liepą vyksiančiame LFF vykdomojo komiteto posėdyje.
– Ar LFF yra kada nors bendravusi su jumis rinktinės tema? – DELFI paklausė M. Zubo
– Ne, bent jau tiesiogiai – ne. Ne sykį esu kalbėjęs su rinktinės trenerių štabo atstovais, taip pat ir su federacijos prezidentu. Juk buvome kaimynai LFF stadione, dažnai prasilenkdavome, pakalbėdavome ir apie Lietuvos, ir apie pasaulio futbolo aktualijas. Bet konkrečių pokalbių apie Lietuvos rinktinės trenerio pareigas nebuvo. Tiesa, kai jas paliko Cs. Laszlo, sklido gandai apie mane, bet tai ir tebuvo gandai. Tuo metu dirbau „Žalgirio“ treneriu ir visą dėmesį skyriau klubo reikalams. Dabar padėtis yra pasikeitusi, šiuo metu esu laisvas ir ieškau kito iššūkio. Tokioje situacijoje esu atviras pasiūlymams ir diskusijoms. Be to, turiu keletą idėjų, susijusių su Lietuvos rinktine.
– Asmeniškai pažįstate ne vieną dabartinės Lietuvos rinktinės žaidėją. Kaip manote, koks yra realus šios ekipos pajėgumas?
– Pastarasis periodas buvo sunkus tiek vyriausiajam treneriui, tiek jo pagalbininkams – trūko daugelio svarbių žaidėjų. Bet esu tikras, kad paskutiniai rezultatai neatspindi tikrojo komandos potencialo. Žinoma, rinktinės treneris netreniruoja žaidėjų kiekvieną dieną. Svarbiausias klausimas, ar esama vienijančios idėjos, kuri apimtų visas šalies futbolo pakopas. Mano nuomone, nacionalinės komandos treneris turi žvelgti plačiau. Bent jau aš taip daryčiau.
– Prieš stodamas prie „Žalgirio“ vairo, dirbote Lenkijos rinktinės trenerių štabe. Ar turėjote visišką laisvę spręsdami, kuriuos žaidėjus kviesti į komandą?
– Kiekvienoje šalyje situacija skiriasi. Lenkijoje rinktinės treneriai irgi patirdavo federacijos, agentų, žiniasklaidos spaudimą, kildavo įvairių diskusijų. Bet sprendimo teisė priklausė vien tik vyriausiajam treneriui. Šios pareigos apima ne tik vadovavimą komandai. Rinktinės strategas – taip pat ir vadybininkas, direktorius, žmogus, atsakingas už futbolo lygį šalyje. Jei esi rinktinės treneris, tavo darbo sėkmė priklausys nuo to, kaip funkcionuoja visa sistema, todėl turi ja rūpintis.
– Lietuvos rinktinės vairininkas neturi prabangos rinktis iš tokių žaidėjų kaip Robertas Lewandowskis, Arkadiuszas Milikas ar Jakubas Blaszczykowskis. Bet yra į rinktinę nebekviečiamas Deividas Šemberas, kuris tariamai gadino atmosferą rūbinėje. Jums taip pat kilo rūpesčių treniruojant D. Šemberą „Žalgirio“ klube?
– Visiškai ne. Išvažiuodamas iš Vilniaus pasakiau, kad per visą savo karjerą nesu dirbęs su geresniu futbolininku ir geresne asmenybe nei D. Šemberas. Su tokiais vyrais man niekad nekyla problemų, Deividas man labai pagelbėjo. Mokiausi iš jo, kadangi jis sukaupė milžinišką patirtį žaisdamas Rusijoje. Dabar Deivido žaidėjo karjera artėja prie pabaigos, bet tokie žmonės kaip jis, Andrius Skerla ar Edgaras Jankauskas yra labai reikalingi Lietuvos futbolui. Jų patirtį privaloma išnaudoti šalies labui.
– Turbūt sekate savo buvusio klubo rezultatus šiame sezone. Kaip manote, ar „Žalgiris“ šįkart turi daugiau galimybių sėkmingai pasirodyti Europos taurių turnyrų atrankoje nei praėjusią vasarą?
– Sunku spręsti vien iš rezultatų – Lietuvos čempionate „Žalgiriui“ bepigu rinkti pergales. Vis dėlto manyčiau, kad šiemet komanda yra šiek tiek stipresnė. Tik ji tebeturi tą pačią problemą – nėra tipinio puolėjo kaip Kamilis Bilinskis ar Adi Rocha. Bet girdėjau, kad Niko („Žalgirio“ sporto direktorius Mindaugas Nikoličius – DELFI) ieško pastiprinimo. Galiausiai, labai daug ką lems burtai. Laikysiu sukryžiavęs pirštus už vilniečių sėkmę.
– Jums pačiam sėkmės atsisveikinus su „Žalgiriu“ pritrūko – Belchatuvo GKS klube dirbote tik tris mėnesius. Kodėl nesusiklostė karjera grįžus į Lenkiją?
– Komandos viduje buvo rimtų problemų: šiemet GKS nelaimėjo 11 rungtynių iš eilės. Klubo prezidentas, kuris yra mano bičiulis, susisiekė su manimi ir paprašė pamėginti supurtyti ekipą. Sutikau jam padėti, bet kažką pakeisti buvo labai sunku, komanda nebuvo vieninga. Tiesą sakant, nė neturėjau didelių vilčių sustabdyti smukimą, priėmiau šią riziką tik draugo prašomas. Bet jeigu nori būti sėkmingas, rizikuoti tenka.
– Treneriui Lenkijoje turbūt nelengva susirasti darbą?
– Tikrai ne. Yra daug trenerių ir žymiai mažiau patrauklių klubų, kadangi daugelis jų turi finansinių problemų. Šiuo metu trenerių rinką apėmusi stagnacija, todėl veikiausiai reikės laukti, kol įsibėgės kitas sezonas. Gerai, kad galiu darbo ieškoti ne tik Lenkijoje, bet ir kitur. Esu Europos Sąjungos pilietis, todėl sienos manęs nevaržo.
