Protu nesuvokiama grožio samprata Kinijoje

Fotografė Jo Farrell aptiko penkiasdešimt senyvo amžiaus moterų, turinčių rištas pėdas, dar vadinamas „lotoso pėdomis“. Dauguma jų nebegali vaikščioti ir savo subjaurojimą slepia. Fotografės darytose nuotraukose matyti šių moterų stiprybė, ryžtas ir viltis, rašo theguardian.com.

Jo Farrell naujausias fotografijos projektas gimė atsitiktinai, sėdint taksi automobilio gale. Ji nuo seno domėjosi nykstančių kultūros reiškinių įamžinimu ir 2005 metais su Šanchajaus taksi vairuotoju užmezgė pokalbį apie pėdų rišimą.

Nuotraukas galite pažiūrėti čia.

„Jis paminėjo, kad jo močiutė turi rištas pėdas, – prisimena J. Farrell. – Dauguma žmonių man pasakojo, kad tai labai sena tradicija ir moterų su „lotoso pėdomis“ nebelikę. Nuvažiavau į taksi vairuotojo močiutės kaimą Šnagdongo provincijoje ir susipažinau su Zang Yun Ying. Ji tapo pirmąja mano projekto heroje“.

Toliau sekė devynis metus trukusi kelionė po Kiniją, ieškant paskutinių rištas pėdas turinčių moterų. J. Farrell surado pusšimtį tokių. Penkių pėdos buvo vis dar surištos ir paslėptos, tačiau dauguma savo raiščius jau buvo nusiėmusios. Visos jos buvo iš skurdžiai gyvenančių kaimų Junanio ir Šangdondo provincijose.

Vyriausiai jų, Zhang Yun Ying, buvo 103 metai. J. Farrell fotoalbume „Gyva istorija: Kinijos moterys rištomis pėdomis“ (Living History: Bound Feet Women of China) galima rasti iš arti nufotografuotų siaubingai deformuotų galūnių vaizdų.

Pėdų rišimas Kinijoje buvo uždraustas prieš 103 metus, iki tol jis gyvavo beveik tūkstantį metų. Tačiau paskutinis „lotoso batus“ – trikampį siuvinėtą apavą, kuriuo siekiama pademonstruoti moterų mažytes smailias pėdas – gaminantis fabrikas užsidarė vos prieš šešerius metus.

„Lotoso pėdų“ mada užgimė X amžiuje, valdant imperatoriui Li Yu. Jų pėdas pradėta rišti taip, kad jos įgautų trikampę formą. Pėdos buvo laužomos, mirkomos žolelėse ir aliejuose, kad atsipalaiduotų oda ir pėdos tilptų į lotoso batus.

Kai pėdų rišimas buvo uždraustas, ši tema tapo tabu, o 1950 metais šalies valdžia nurodė specialiai tam skirtiems inspektoriams išstatyti viešai gėdai kiekvieną rištomis pėdomis rastą moterį.

„Buvo manoma, kad ši sena tradicija neatspindi šiuolaikinės Kinijos ir turi būti nutraukta, – teigia J. Farrell. – Jų pėdų raiščiai buvo kabinami languose, kad žmonės galėtų iš jų šaipytis“.

Daugumai mergaičių pėdos pradėtos rišti sulaukus septynerių.

„Pirmieji metai buvo ypač kankinantys, nes mergaitės buvo verčiamos vaikščioti tol, kol nuo jų svorio lūždavo pirštai, – toliau pasakoja fotografė. – Paskui jų pirštai tapdavo nejautrūs ir tada, po 50 ar 60 metų, jos pėdose nejausdavo skausmo. Jos tapdavo visiškai sustingę“.

J. Farrell tvirtina, kad savo nuotraukomis visai nesiekė pateikti to kaip sensacijos, jos tikslas – šviesti žmones apie šį mažai žinomą paprotį. Ji neslepia, kad ją nustebino jos pačios reakcija iš arti matant rištas pėdas. „Kai pirmą kartą susitikau Zang Yun Ying ir savo rankoje laikiau jos pėdą, buvo neįtikėtina – tokia minkšta ir taip neįtikėtinai suformuota“.

Nepaisant žiaurumo, kurį apnuogino šis projektas, tai yra vilties, išgyvenimo ir ištvermės žinutė. „Kinijos visuomenėje moterims tai buvo vienintelis kelias į priekį, – reziumuoja J. Farrell. – Jos darė tai, nes tikėjo, kad tai suteiks joms geresnę ateitį, geresnį gyvenimą“.

Ši viena unikaliausių tradicijų Kinijoje, kuri buvo puoselėjama beveik 1000 metų, perduodama iš kartos į kartą, buvo grožio ir aukštos padėties ženklas visuomenėje. Tai reiškė, kad šeima yra pakankamai turtinga, kad galėtų samdyti tarnus ir jų šeimos moterims nereikia dirbti.

Skiriamos kelios priežastys kodėl pėdų rišimas paplito Kinijoje. Viena teorija pasakoja apie tai, kad moterys su surištomis pėdomis buvo labiau priklausomos ir lengviau kontroliuojamos. Kinų kultūroje teigiama, kad moteris yra priklausoma nuo savo tėvų, paskui vyrų, o galiausiai nuo savo sūnų. Tai buvo būdas užtikrinti, kad moteris nepabėgs, nes skausmas buvo per didelis ir sekinantis. Kita teorija teigia, kad kuo mažesnė moters pėda, tuo geidžiamesnė ji tampa.

Kartais buvo sakoma, kad vyrui pėdos dydis netgi svarbesnis už gražų veidą. Sėkmingos dukrų santuokos padėdavo šeimai užsitikrinti statusą visuomenėje. Pėdų rišimas buvo laikomas keliu į sėkmę. Trečioji teorija teigia, kad pėdų rišimas nurodė šeimos statusą. Jei šeimoje dukters pėdos buvo surištos, tai kaimynams reiškė, kad šeima yra pakankamai pajėgi leisti darbingiems šeimoms nariams nedirbti bei turėti tarnus. Tai reiškė šeimos sėkmę.