Pienių vyną gaminantis vyriškis: noriu įrodyti, kad Lietuvoje galiu išgyventi be paramos

Nuo Kauno iki Jurbarko nusidriekęs plentas palei didžiausią Lietuvos upę Nemuną dėl spindinčio upės sidabro ir jį juosiančios žalumos vadinamas Rojaus keliu. Važiuojant iš už posūkių išnyra dvarų ir pilių mūrai, lyg iš sreito papilti piliakalniai, porinantys kunigaikščių laikų legendas. Pravažiavus nedidelį miestelį Jurbarką, tiesiai už tilto per Nemuną pasitinka mažas miestelis Kiduliai, garsėjantis Juozo Vilkenio gaminamais vynais.

Giminės tradicijas tęsiantis Juozas gamina tautinio paveldo ženklą turintį baltą pienių vyną, šešių rūšių uogų raudonąjį vyną, juodųjų serbentų raudonąjį vyną ir rožinį vyną su mėta. Jo paties rankomis statytoje kavinėje galite ne tik paskanauti lietuviškos vasaros skonių vyno, bet ir susipažinti su Juozo filosofija.

„Dar būdamas trimetis pyplys įsikibdavau seneliui į skverną ir kaip mokėjau, taip padėjau gaminti vyną. Senelis sakydavęs turįs giminės vyndarystės tradicijų tęsėją“, – prisimena šešiasdešimtmetis vyndarys Juozas. Šiandien pagal 130ies metų senumo receptą, o gal ir dar senesnį, dabar jau sunku atsekti istorijos gijas, gaminami vynai į mažą Kidulių miestelį sutraukia žmones iš visos Lietuvos. Ypatingai pamėgtas baltasis pienių žiedų vynas.

„Apie pienių vyną išgirdęs žmogus visada susidomi, kaip vynas gali būti iš pienių, ir nori jo paragauti. Pienių vynui reikia tik pienių žiedų, vandens, cukraus ir ankstyvo, pienių medaus. Ir mano senelis tokį darydavo, ir jo senelis – esu jau penkta vyndarių karta šeimoje. Dauguma vyndarių teigia, kad pienė, kaip ir visos kitos žolės, yra silosas, tad gero vyno iš jų negali būti. O aš tai paneigiu. Tai yra geras, išskirtinai skanus vynas“, - pasakoja kidulietis, pagal senelio receptą gamintantis ne tik pienių, bet ir raudoną šešių uogų vyną. Šis gimsta iš trijų miško ir trijų sodo uogų: mėlynių, spanguolių, aviečių, vyšnių ir dviejų rūšių serbentų.

Pasak vyndario Juozo Vilkenio, pienių vynas prieš porą šimtų metų buvo net populiaresnis nei vynuogių vynas, jį jau XVIII a. gamino Europoje, Azijoje, Amerikoje. Ir tik vėliau jį išstūmė vynuogių vynas, kurį gaminti yra paprasčiau, ir, ko gero, pigiau. Lietuvoje tautinio paveldo ženklą turintį pienių vyną gamina tik Juozas Vilkenis. Pasak jo, pievoms ir laukams pasipuošus geltona pienių paklote reikia suskubti nurinkti pienių „derlių“, mat pavėlavus visas vynas gali nuskristi baltais pūkais tolyn.

„Vienam buteliui pienių vyno reikia dviejų šimtų pienių žiedų, maždaug tokio glėbio - taria Juozas ir skėsteli rankom. Pavasarį su šeima ir gretimos mokyklos mokiniais prirenkame šešias tonas žiedų. Mokiniai uždirba, mes surengiame šventę, pabūname kartu. Taip pat kartu, bendruomeneniškai renkame ir raudonam vynui reikalingas uogas“.

Juozas sako vyną galintis padaryti iš bet kokio produkto: burokėlių, morkų, kavos, miežių. Daug metų eksperimentavęs, klausęs draugų ir giminių įvertinimų padarė išvadą, kad geriausia tai, kas perduodama iš kartos į kartą, o sėkmė ateina tik per mylimą darbą.

„Taip, man sekasi, tačiau nėra jokios sėkmės paslapties. Jeigu nori dirbti, tai jau gera darbo pradžia. Jeigu turi truputį žinių, tai jau antroji sėkmės dalis. Tik pusė to, ką aš darau, man yra verslas, iš kurio gyvename. Kita pusė yra hobis, be kurio tiesiog negalėčiau. Esu įsitikinęs, kad jeigu nori ko nors pasiekti, darbas tave turi vežti, kitaip nieko nebus. Einu ir matau – čia tą reikia padaryti, čia to trūksta. Ir jaučiuosi kūrėju. Vynas yra ir bendravimo būdas, ir tam tikra gyvybės forma, mirštanti, kai galvojama vien apie pinigus“, - pasakoja Juozas Vilkelis, mosteldamas į kavinės, kurioje kalbamės, aplinką.

„Viskas, ką matote aplinkui – tvoros, sienos, baldai, židiniai - yra sukurta savomis rankomis. Kol vaikai buvo maži, dirbome mes su žmona, kai paaugo, talkino ir jie.“

Tęsiant giminės tradiciją, vyno gaminimo procese be Juozo ir jo sūnaus, dalyvauja ir trimetis anūkas Matas. Daugiau prie vyno niekas neprisiliečia. Tik taip, pasak Juozo, gali gimti tikrai skanus ir geras vynas.

„Vynas pagaminamas geras, jeigu nuo proceso pradžios iki ragavimo jį daro vienas žmogus, taip sukontroliuojama viskas, nuo ko priklauso vyno skonis. Vynas yra gyvas, jis mėgsta, kai prie jo prisilieti, pasikalbi. Čia ne prasimanymas. Taip su vynu bendraudavo ir mano senelis, ir jo tėvas. Jeigu to nedarysi, vynas nebus toks skanus," - įsitikinęs vyndarys.

Pagal įstatymą naminio vyno Vilkeniai gali gaminti kiek tik turi noro ir galimybių, bet realizuoti ne daugiau kaip 10 tonų per metus, tai yra maždaug 37 butelius per dieną. „Tokį kiekį pagaminti visiškai užtenka savo šeimos narių. Žmona Vida, dukra Kristina, sūnus Tadas ir marti Vaida kviečiami tik tada, kai prireikia pagalbos“, - sako Juozas, džiaugdamasis tuo, kad vaikai gyvena po vienu stogu ir kuria bendrą šeimos verslą.

„Didžiausias ir svarbiausias darbas yra užauginti vaikus ir jiems įdiegti tai, kas svarbiausia – kad jie būtų geri žmonės, norėtų gyventi čia, ir galėtų daryti tai, kas jiems patinka. Pinigai yra tiktai išraiška, jeigu jų yra – gerai, bet juk taip nebūna, kad tu dirbi, o pinigų nėra, jei dirbi, tai ir gyveni. Nesinaudoju jokiom paramom, nes viską norisi sukurti pačiam ir sau pačiam įrodyti, kad Lietuvoje galiu išgyventi pats“.

Daugiau straipsnių kelionių po Lietuvą temomis galite rasti „Good Mood Travel Magazine“.