Sėdėdamas bei naršydamas atradau panelę iš mažo miestelio. Seniau buvo girdėjęs apie ją, jos atsakymus, ne kartą jie buvo tarp populiariausių. Ji – paauglė. Akį ne kartą patraukė kiekvienas nuoširdus atsakymas, nuoširdūs patarimai. Radau kelias nuorodas, norėjau tučtuojau su ja susisiekti. Tuo metu mane buvo užpuolusios gan didelės bėdos šeimoje. Stengiausi apie tai kuo mažiau galvoti, bet trūko šalia žmogaus, kuris galėtų man padėti, draugai ir bičiuliai ragino kuo greičiau palikti tėvų namus.
To padaryti nenorėjau, norėjau viską suklijuoti ir sukurti gerus santykius su tėvais, pradėti studijuoti bei dirbti. Esi tvirtas žmogus, bet palūžau ir norėjau psichologinės paramos, niekada nesikreipiau į psichologus, tiesiog tam nebuvau pasiruošęs. Na, ir toje svetainėje atradau šį žmogų. Jos vardas daug parodė, atrodo lyg žmogaus, kuris neša viltį, gėrį. Skaičiau kiekvieną atsakymą.
Ji yra ta, kuri lyg ramybė sugeba įeiti į širdį. Gyvenime patyriau sunkių akimirkų, radau ryžto ir parašiau tai nepažįstamajai. Ji mielai man atrašė, sugebėjo mane išklausyti. Niekada nemaniau, kad panelė, kuri jaunesnė už mane 4 metais, sugebės mane išklausyti. Kiekvienas jos atsakymas – lyg pliūpsnis į širdį. Visada pastebėdavau paneles, kurios skuba išgerti ar tokių metų pasimylėti su vaikinais. Bet ji pasirodė išskirtinė. Kiekviename atsakyme – lyg gėris, lyg kažkoks menkas skrajojimas po pasaulį, kuriame ji tiek daug nori pamatyti.
Kažkada paklausiau jos, ką ji pasakytų, jei jos visas pasaulis klausytųsi. Jos žodžiai buvo: „Norėčiau, kad kiekvienas iš mūsų būtų mylimas... Kiekvienas nejustų bado skonio, turėtų, ką apsirengti, būtų sveiki ir pamatytų bei pajustų, ko iš tiesų nori.“
(...) Sužinojau apie ją labai daug – tai, kad ji, būdama nepilnametė, viską darė, kad badaujantis kaimynystėje vaikas būtų pavalgęs, nupraustas ir turėtų žaisliukų... Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vaiko girtaujantys tėvai nesugebėjo jo prižiūrėti, dabar jis vaikų namuose. Paklausus jos, ji su ašaromis man atsakė – „Jaučiu tą kartų sąžinės skonį bei skausmą. Galbūt jis šią minutę turi, ką pavalgyti ir kur permiegoti, bet didžiausią turtą – šeimą – jis jau prarado.“
Ji sugebėjo džiaugtis meile. Svetima meile, dėl kurios buvo aprašytas jos šiltas mielas pavydas žmonėms, seniems žmonėms, susikibusiems už rankų. Širdį plėšė per pusę jos rašinys apie benamę ir pasiklydusį berniuką. Jos ryžtas ir stiprybė dėl gyvūnų skriaudos, bei pagalba, kad tai būtų sustabdyta... Jos bėgimas link tų, kuriems reikia pagalbos, jos šiluma, kuri apglėbtų kiekvieną. Jos rūpestis svetimam žmogui, sukimas galvos, ar šiandien padaugėjo gatvėje benamių, ar šiandien visi laimingi... Bendraujant su ja, norisi tik daugiau tokių žmonių pažinti.
Tai ta panelė, kuri nebijo pašaipų, jai ne gėda pakalbinti žmogų, kuris kažko neturi, o kaip tik reikia tai jam duoti. Jos žodžiai: „Galbūt suteikime kiekvienam dalelę savęs, savo laiko bei turto, o kai to menko lašelio mūsų gyvenimo kelyje nebebus, mes vis atsidursime po šiltu lietumi, kuris tiek pagirdys, tiek numaudys mus...“
Vis stebiuosi ja: mergina, kurią trumpai Jums aprašiau, yra tik 15-os. Manau, ji yra pavyzdys kiekvienam. Tai žmogus, kuris blogame ar kreivame gyvenimo kelyje ne rašys baudos kvitelius už viršytą greitį, o sugebės iš širdies gelmių mus perprasti ir mums padėti. Noriu padėkoti tai merginai, kuri mane išklausė, kuri kartu su manimi už ekrano rymojo su kavos puodeliu ir išklausė. Žinau, kad išklausė ne vieno. Žinau, kad suprato, ir leido suprasti ją. Dabar, kai Lietuvoje reikia šypsenų, leidžiu suprasti, kad jų mažuose kampeliuose yra tikrai daug!
Jų tereikia paieškoti. Kaip ji pasakė, „tu nežinai kada sutiksi žmogų, kuris įneš labai daug į tavąjį gyvenimą.“ Tie, kurie yra nusivylę ir mano, kad pasaulis niūrus, siūlau neliūdėti. Ši mergina mane motyvavo, leido suprasti tikrąsias vertybes. Prieš baigdamas su ja bendrauti, pasakiau jai, kad jai atsilyginsiu. Noriu ir prašau jūsų, kad šis laiškas atlygintų gėrį, kuris manyje iki šiol, lyg vakarinis žiburys vis dar dega ir degs ilgai. Tai mergina, kuri turi svajonę. Pačia didžiausią – kad mes visi būtume laimingi. Siekime to. O jos didžiausia svajonė – aplankyti vaikų namus, senelių namus bei praleisti dieną su vaikais, sergančiais vėžiu (…).
Noriu, kad šis laiškas išplistų ir suprastume, kokie yra nuostabūs mūsų šalies žmonės, galbūt dar ne tiek daug gyvenimo matę, bet suprantantys ir žinantys, koks jis yra nuostabus. Tikiuosi, atkreipsite dėmesį į tai, ką rašau aš. Pilnas internetas nereikalingų dalykų, kurie tik temdo mūsų galvas, kelia nerimą dėl karo bado, bet įžvelkime ir gražius dalykus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!