Aš, mano tėvai su sesėmis bei broliais, jaučiantys velykinę nuotaiką, pajudėjome link savo miestelio, į namus. Kelionė tikrai neprailgo, nes vis dar tęsėsi diskusijos apie margučių ridenimo ypatumus, tos dienos įspūdžius. Sugrįžus į miestelį, užsukome į parduotuvę nusipirkti vakarui reikalingų produktų, kad galėtume su visa šeima pavakarieniauti. Parduotuvėje sutikau keletą savo klasiokų bei vaikystės draugų, kurie taip pat buvo neseniai grįžę iš savo senelių ar kitų artimųjų namų. Po trumpo pokalbio bei velykinių palinkėjimų sulaukiau kvietimo vakarą pratęsti vienoje šalia mano miestelio esančioje kaimo turizmo sodyboje.
Sutikau net negalvodamas ir pavakarieniavęs su šeima išskubėjau tęsti vakaro bei gerai praleisti laiką su draugais. Iki sodybos nupėdinau gan greitai, nes buvau šventinės nuotaikos ir labai norėjau pabendrauti su visais ten esančiais žmonėmis, juo labiau, kad ji buvo vos 30 min. kelio nuo mano namų. Kai ten nuvykau, mane pasitiko labai šiltai, su visais šokome, dainavome ir gerai leidome laiką. Nepastebimai atėjo akimirka, kai dalis draugų pradėjo skirstytis namo, kai kurie liko miegoti toje sodyboje. Dar po kurio laiko likome keliese, o nuo tos akimirkos prasidėjo pati vakaro kulminacija, arba, geriau sakyti, mano istorija.
Likome kambaryje keturiese – aš, mano draugė, jos vaikinas bei kitas draugas, kuris tuo metu jau snaudė ant sofutės ir tikriausiai skaičiavo Velykų kiškučius. Su draugės vaikinu kalbėjome, juokavome ir buvo tikrai labai smagu iki tol, kol užsimaniau atlikti gamtinius reikalus ir išėjau į lauko tualetą. Grįžau gan greit ir kai ėjau pro duris, mane pasitiko draugės vaikinas ir apsikabino mane viena ranka per pečius. Man tai pasirodė visiškai normalu, juk kartu vakarojome, tačiau praėjus kelioms akimirkoms jis čiupo mane ir staigiu (net nežinau, kaip pavadinti šitą manevrą) galvos judesiu it neprognozuojamas, pasiutęs gyvūnas įkando man į nosį!
Skamba tikrai keistai, tačiau taip, jis be jokios paaiškinamos priežasties įkando man į nosies galiuką. Po kelių sekundžių pradėjo plūsti kraujas, mane ištiko šokas. Tuo metu dar prisimenu draugės reakciją, kai ji, buvusi kitame kambario gale, atsisuko ir pamatė mane visą, pasruvusį krauju, bei savo mylimojo kruviną burną ar, gal geriau sakyti, nasrus. Ji suklykė tokiu balsu, kad net kelioms sekundėms buvau pamiršęs nuo įkandimo patirtą skausmą bei šoką.
Tikriausiai supratęs, ką padarė, galbūt veikiamas kokių nors psichotropinių medžiagų tas vaikinas čiupo man kraujavimą besistengiančią sustabdyti draugę ir nusitempė į lauką. Aš, ištiktas šoko, dar šiek tiek orientuodamasis aplinkoje suskubau pro duris, norėdamas juos pasivyti, tačiau jie jau buvo spėję įlipti į automobilį ir labai dideliu greičiu spruko iš šio įvykio vietos, net pamesdami mašinos buferį su registracijos numeriais.
Galbūt dėl šoko ar nukraujavimo pradėjau sunkiai orientuotis aplinkoje, bet vis tiek sugebėjau paskambinti policijai, tačiau kai paaiškinau, kas man nutiko, gavau pasiūlymą eiti išsimiegoti ir neskambinėti be reikalo (…) Žodžiu, nesulaukęs pagalbos, buvau priverstas galbūt nukraujuoti, arba, paklausius, „pailsėti“, arba imtis kitokių veiksmu, ką ir padariau. Paskambinau savo artimiesiems, jie sureagavo labai staigiai ir per 5 minutes atvyko. Mamos reakcijos jau nelabai prisimenu, tačiau patys pagalvokit, kokia ji turėjo būti, pamačius nuo galvos iki kojų kraujyje kone paskendusį savo sūnų.
Po visko atsimenu keletą epizodų ligoninėje, kurioje mane „remontavo“, ir jau pabudus ryte pamenu labai gerai, kai važiavome į kitą ligoninę, nes vienoje klinikoje prisiuvo nosies galiuką blogai ir siūlės atsileido. Nuvykus į kitą ligoninę ir nuėmus tvarstį plastikos chirurgas net išsižiojo bei paklausė, ar tik ne pats bandžiau siūti... Juokas pro ašaras (…) Na, čia dar galima su tuo susitaikyti, juk kas tas veidas jaunam 18 metų vaikinui, gali būti ir sumaitotas... (juokauju, bet toks vaizdas susidaro). Tačiau čia dar tik uogytės, palyginus su tuo, kas seka šioje istorijoje toliau.
Grįžus namo iškart susisiekiau su policija bei pranešiau apie atsitikusį įvykį. Jie reagavo gan „operatyviai“ ir atvyko apklausai bei aplinkybių gilinimuisi po kelių dienų. Prasidėjo tyrimo procesas. Aiškinimasis aplinkybių, priežasčių bei visų kitų dalykų, reikalingu bylos nagrinėjimui. Teismo medicinos ekspertai nustatė , kad tai lengvas sveikatos sutrikdymas, kandimo žaizda veido srityje.
Surinkus visą medžiagą ir po visų tyrimų gavau šaukimą į pirmąjį teismo posėdį.
Kadangi teismas įvyko tik po metų, aš jau buvau spėjęs išvykti studijuoti į Angliją. Grįžau iškart sužinojęs apie šaukimą. Atvykau į teismą visiškai ramus ir savimi pasitikintis, nes juk aš buvau nukentėjusysis ir tikrai teisus... Hm, štai čia ir susipina tavo supratimas apie teisybę su teisybe, kurią sukuria kaltinamojo advokatas. Pasirodo, toje sodyboje jo jau nebuvo, kai aš atvykau ten vakaroti ir jis manęs net nematė (parodymuose liudininkai teigė, kad paliko mane su juo).
Apklausta jo mergina, kuri tuo metu buvo kambaryje, teigė, kad nieko nematė ir negirdėjo, net nebuvo toje sodyboje, bet vėl gi liudininkai teigė, kad ji buvo kartu su manim ir vaikinu. Taigi advokatą jis pasisamdė tikrai labai gerą, nes reziumė visos bylos, kuri tęsėsi gal apie 3 metus, yra tokia...
Kadangi aš buvau vienas, o jie abu teigė, kad jų ten nebuvo, advokato teigimu aš pats sau susižalojau nosį (įsikandau?), nors įdomu ir tai, kad mano mama, važiuodama suteikti man pagalbos, pakeliui sutiko sprunkančią porelę, juos sustabdė, norėdama pasiteirauti, gal matė mane ir jie pasakė, kad aš esu toje sodyboje ir tai buvo užfiksuota parodymuose. Visa tai – nė motais. Šioje byloje pritrūko įrodymu, kad vaikinas man įkando į nosį, nes aš buvau vienas prieš juos du. Ironiška realybė, bet šiais laikais faktus gali nuslopinti nuostabaus advokato sugebėjimai apeiti sistemą ir išsukti nusikaltusius.
Šiuo metu jau susitaikiau su tuo ir tikrai tikiu, kad Dievas visiems atlygins už gerus ar blogus darbus. Tačiau dabar dėl kažkokio žmogaus turiu deformuotą nosį ir kiekvieną dieną privalau kęsti žmonių spoksojimą į ją.
Dabar net nežinau, ar čia galima kažką kaltinti dėl teismo sprendimo ar panašiai. Tačiau žinau tik viena – Lietuvoje gyventi gera.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!