Priešmokykliniai metai – pereinamieji metai iš darželio į mokyklą. Tai pažintis su pirmąja mokytoja, pirmaisiais klasės draugais, su kuriais vaikas keliaus galbūt net iki mokyklos baigimo ar toliau. Šiame etape svarbu kalbėti ne tik apie akademinius ugdymo tikslus ir kompetencijas, bet ir apie pedagogo užmezgamą ryšį su vaiku, tėvų įsitraukimą į ugdymosi veiklas, bendradarbiavimą su mokykla. Tai laikotarpis, kurio sėkmė tiesiogiai susijusi su mokinio gerove, motyvacija bei požiūriu į mokyklą.
Esminis uždavinys – pažinti šeimą
Priešmokyklinio ugdymo(si) tikslas yra padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų, kurių pagrindas – jau turimų vertybinių nuostatų, įgytų gebėjimų ir įgūdžių bei patirties plėtojimas. Rudenį duris atversiančio „Šiaurės licėjaus“ direktorės Jovitos Starkutės teigimu, būtent todėl pirmieji susitikimai su mokinio tėvais yra tokie svarbūs.
„Vertybės puoselėjamos šeimoje, čia perimamos tradicijos, ir kuriamas šeimos modelis. Būtent šeima formuoja vaiko charakterio bruožus, padeda suvokti tikrąsias kultūrines ir dorovines vertybes, įsisavinti gyvenimo nuostatas ir normas bei jomis vadovautis. Pedagogo bendradarbiavimo su šeima pagrindą sudaro betarpiškas bendravimas su mokinių tėvais ir kitais šeimos nariais.
O norint sėkmingai bendrauti su šeima – būtina ją pažinti. Todėl pirmoji pažintis su tėvais vyksta jau pirmųjų susitikimų metu dar prieš pasirašant mokymosi sutartį“, – teigia J. Starkutė.
Pirmąją mokytoją lygina su mama ar tėčiu
Pasak psichologo Vyčio Valantino, susipažinęs su vaiko tėvais, pedagogas palengva perpranta, ką tėvai jau yra suteikę savo vaikui. Tuomet sumažėja grėsmė, kad atsiras esminių prieštarų tarp pedagogo perduodamų ir šeimos suteiktų dalykų.
„Pedagogas veikiau papildys, nei grubiai neigs vaiko žinias ir patirtį, dėl ko priešmokyklinukas galėtų užsisklęsti, pasijausti nesuprastas, atstumtas, ar „netinkamas“ pedagogui“, – teigia V. Valantinas.
Specialisto teigimu, rezultatas, kurį pedagogas pasiekia dirbdamas su mažais vaikais, priklauso ne tik nuo mokytojo žinių, įgūdžių, motyvacijos, kompetencijos, bet ir nuo jo gebėjimo sutarti su vaikais, sukurti su jais ryšį, nuo vaikų emocinės savijautos grupėje ar klasėje.
„Mažam vaikui labai svarbu, ar jo pirmoji mokytoja bus gera, jis svarsto, ar ji bus panaši į jo mamą arba tėtį, ar mokytis su ja bus įdomu ir gera, ar tada, kai bus sunku ar baisu, ja bus galima pasikliauti, jai pasiguosti. Pasitaiko, kad mažas vaikas labai staigiai patenka į didelės emocinės įtampos ir visiškai jam neįprastų taisyklių ir struktūros aplinką, kurioje vadovauja šiltam ryšiui menkai prieinamas pedagogas. Tokiu atveju vaiko gebėjimai ir talentai atsiskleidžia daug menkiau“, – pastebi psichologas.
Vien tėvų susirinkimų nepakanka
Pasak Vyčio Valantino, švietimo programose aprašyti siekiniai ir gairės yra svarbios, tačiau svarbūs ir individualūs mažų vaikų skirtumai, kuriuos kiekvienas vaikas atsineša į ugdymo įstaigą iš savo savitos šeimos, ir kurie neturėtų būti užgožti, suniveliuoti.
„Tam tikra prasme, vaiko ir jo tėvų pasaulis visada bus platesnis ir unikalesnis, nei ugdymo turinys, kuris numatytas programoje. Turėdami tokią nuostatą, kad svarbi ir mokymo programa, ir vaiko patirtis, tarsi naujai išgirstame daugelį vaikų klausimų, kuriuos jie užduoda pirmiesiems savo mokytojams, kitaip suvokiame jų prasmę, skiriame laiko atsakyti į tokius klausimus. Vaikas tokiu atveju pajaučia, kad jo gyvenimas šeimoje toks pat tikras, kaip ir ugdymo įstaigoje, kad jo patirtimi domimasi, kad jo jau įgyti pasiekimai pastebėti ir įvertinti, jis pats – mokytojo išklausytas, suprastas“, - sako psichologas.
Vaiko, jo tėvų ir mokytojo bendradarbiavimui esminis dėmesys skiriamas ir suomiškomis akademinėmis vertybėmis grįstame „Šiaurės licėjuje“.
„Siekiame, kad mokykloje būtų kuriama aukšta pasitikėjimo, bendradarbiavimo ir atsakomybės kultūra tarp visų mokyklos bendruomenės narių. Norint kurti tokią kultūrą nebeužtenka tokio bendravimo, kuris grindžiamas tik vienpuse informacija apie vaiko pasiekimus per grupės ar visuotinius tėvų susirinkimus. Be abejo, tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo tradicijoms kurti reikia laiko.
Tačiau jų laikymasis tiek šeimoje, tiek mokykloje turi didelį grįžtamąjį poveikį – aktyvus tėvų dalyvavimas vaikų ugdyme teigiamai veikia vaikų savivertę ir skatina pasitikėjimą savimi, o mokyklos mastu – kuria pridėtinę vertę – bendruomenės kultūrą, pagrįstą pasitikėjimu ir bendradarbiavimu“, – teigia mokyklos direktorė J. Starkutė.
Individualus dėmesys kiekvienam vaikui
Ugdymo specialistai pabrėžia, kad priešmokyklinėje grupėje svarbiausia sukurti su vaikais tokį ryšį, kuris padėtų patirti mokymosi džiaugsmą. Tai – bene svarbiausias priešmokyklinio ugdymo rezultatas. Su tuo sutinka ir vaikų psichologai.
„Toliau mokytis ir atrasti nori tie vaikai, kurie jau pačioje ugdymo proceso pradžioje jaučiasi pastebėti ir įvertinti mokytojų ir tėvų. Tėvams nereikėtų baimintis priešmokyklinio ugdymo, mat dauguma šio amžiaus vaikų, ateinančių į priešmokyklinio ugdymo grupes, tikrai yra pasirengę patirti kažką naujo. Iššūkis pedagogui – pamatyti, kam gi vaikas pasirengęs, ir padaryti tai savotišku atramos tašku vaiko kelionėje į mokyklą“, – pataria psichologas V. Valantinas.
Visų vaikų galimybės, siekiai bei talentai skirtingi, tad juos laiku pastebėti ir paskatinti – didelis iššūkis.
„Remdamiesi Suomijos švietimo sistemos, vienos sėkmingiausių ir aukščiausių edukacinių rezultatų pasiekusių švietimo sistemų pasaulyje, elementais, didelį dėmesį skiriame individualios pažangos stebėsenai. Pasiekimai skatinami ne konkurencijos, o asmeninio tobulėjimo principu, todėl didelę dalį ugdymo proceso sudaro grįžtamasis ryšys. Grįžtamasis ryšys įgyvendinamas individualių pokalbių tarp mokytojo ir mokinio, bendraklasių vertinimo, rezultatų aptarimo klasėje metodais“, – mokyklos darbą pristato jos direktorė J. Starkutė.
Mokymasis žaidžiant
Tačiau kad ir koks kompetentingas ir meile mokymui degantis pedagogas, pasiekti aukštų rezultatų nepavyks, jei klasės bus perpildytos ir fiziškai bus neįmanoma aprėpti kiekvieno norų. Todėl „Šiaurės licėjuje“ bus dirbama kiek kitaip – individualus dėmesys vaikams užtikrinamas dirbant mažose grupėse, dviem pedagogams nuolat stebint mokinių mokymąsi, jį vertinant ir laiku suteikiant konkrečią individualizuotą grįžtamąją informaciją.
„Pedagogų siekis ne tik patarti, pamokyti, patikslinti, bet ir suteikti pagalbą tiems vaikams, kuriems jos reikia, pritaikant ugdymo turinį. Mokykloje veiks tikslingas ir nuolatinis grįžtamasis ryšys vaikams ir tėvams apie kiekvieno vaiko gebėjimus ir pasiekimus bei bendradarbiaujant tėvams ir pedagogams sudaromas kiekvieno vaiko individualus ugdymo planas.
Suomijos geros mokyklos samprata pirmiausia apima dėmesį individualiems mokinio poreikiams bei jų savarankiškumo ugdymui. Mokytojai turi išmokyti vaikus mokytis, padedant jiems atrasti priimtiniausius mokymosi metodus bei leidžiant dirbti tinkamiausiu tempu. Kiekvienas vaikas vertinamas kaip individas, todėl čia yra labai svarbus asmeninis augimas ir tobulėjimas“, – teigia „Šiaurės licėjaus“ direktorė, pabrėždama, kad būtent todėl ir privalu dirbti mažesnėse grupėse.
Dar daugiau – į ugdymą reikia žvelgti vaiko akimis ir mokymosi nepaversti nuobodžia, „sausa“ veikla.
„Ugdant būtina naudotis žaidimu, kaip vienu iš svarbiausių mažų vaikų veiklos organizavimo principų. Labai svarbu šio amžiaus vaikų per anksti nepaversti mokiniais. Šis etapas vaikui priešmokyklinėje grupėje turi būti prasmingas ir naudingas, pilnas naujų patirčių ir atradimų. Šiame etape vaikams reikia padėti atsiskleisti ir parodyti mokymosi džiaugsmą. Vaikui turi būti sudaromos geros sąlygos aktyviai veikti: žaisti, pažinti, kurti, jausti, išgyventi, siekti, kad vaikas labiau pasitikėtų savimi, džiaugtųsi įgauta naująja patirtimi. Ugdymu siekiama auginti vaiką, stiprinti jo „aš“, skatinti jį pasinaudoti savo stipriosiomis savybėmis“, – reziumuoja J. Starkutė.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
