Sūnui eina ketveri metukai. O apibūdinti galiu taip: judrus, triukšmingas, audringai reiškiantis emocijas, nesilaikantis dienotvarkės režimo, neskubantis susidraugauti su bendraamžiais, meilus, užsispyręs, kantrybės „nulis“. Na, jis tikras chaosų rinkinys.
Bet bėdutė yra ta, kad per darželio renginius sūnus nedalyvauja su savo draugais programoje. Pvz. visi vaikučiai šoka, dainuoja, mano sūnus stovi ir stebi arba sėdi ir stebi. Auklėtoja visada būna prie jo, kad jam būtų kažkiek drąsiau. Ir prasideda viskas vos tik jis pajunta, kad bus koks renginys, kad jis bus stebimas aplinkinių nepažįstamų žmonių. Jam tada reikia mamos, tėčio, jam tada liūdesys, skauda tai tą tai aną. Visi vaikai pasako po eilėraštuką, o mano sūnus sustingęs, net nesivargina (nors jis moka žodžius).
Auklėtoja jį ragina, bet rezultatas nulis (jis niekada man nepasakys eilėraštuko, jei pats to nenorės). Ir taip jau antrus metus. Visi man sako: viskas bus gerai, išaugs, susitvarkys. Bet aš nenoriu to laukti, aš noriu padėti savo vaikui. Kad jam lengviau būtų adaptuotis aplinkoje, kuri jam yra nemaloni, kad jis jaustųsi drąsesniu.
Galų gale ir aš noriu išgirsti iš vaiko lūpų dainelę. Tik nežinau, kaip galiu jam padėti. Ar esame salėje tuo metu su juo, ar ne, tai nepadeda. Dar spėju, juk kai mūsų nėra jam dar lengviau ir jis nors kažką padaro.
Prašau, pasakykite man, kaip galiu sūneliui padėti. Gal yra reikalinga psichologo pagalba? Gal padėtų bendravimas su specialistu? O gal aš per daug iš jo tikiuosi? Nuraminkite mane... ačiū.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PADĖTI VAIKUI PRISITAIKYTI DARŽELYJE?
Jūsų vaikas turi įgimtų bruožų, kurie leidžia priskirti jį prie „sunkesnių“ vaikų. Žinoma, šis „sunkumas“ nereiškia, kad vaikas liks tokiu visą gyvenimą. Gali būti, kad po trejų- ketverių metų, kai jam reikės eiti į mokyklą, išaiškės, kad jis išmoko prisitaikyti prie kolektyvo. Tuomet žvelgdama atgal jūs galėsite pasakyti: „jis tiesiog lėčiau išmoko prisitaikyti“.
Klausimas, ką jums daryti šiandien, turėtų prasmės tik tuo atveju, jei jūs pati galėtumėte keisti savo auklėjamąjį stilių. Kuo aš asmeniškai abejoju ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Kiekvienas vaikas sukelia tėvams kažkokias reakcijas. Štai tarkime, jūsų vaikas nesilaiko pastovaus miego ir valgymo ritmo. Žinoma, tai sukelia problemų ir jums namuose, ir auklėtojoms darželyje. Juk jis nėra vienintelis gyventojas ir dėl jo specialiai nebus klojama atskira lova ar gaminami atskiri pietūs, kai jam to užsinori.
Tuo tarpu kitas vaikas iš prigimties laikosi tam tikro ritmo, miega ir valgo tuo pačiu metu. Žinoma, ir motinai, ir darželio auklėtojoms paprasčiau su juo, nes jis prisitaiko prie režimo. Tad argi neakivaizdu, kad pirmasis vaikas gaus daugiau pastabų, nepasitenkinimo ir netgi spaudimo, nei antrasis? Argi nuostabu, kad pirmasis bus pavadintas „sunkiu vaiku“, o antrasis- „lengvu“?
Kaip matote, šiuo atveju ta pati mama ar ta pati auklėtoja nesirenka savo priėjimo prie vaiko: tiesiog ant pirmo dažniau prireikia pakelti balsą, o antrajam ir kartoti nereikia - jis prisitaiko pats. Nei mama, nei auklėtoja nesirenka savo elgesio su vaiku, nes pats vaikas diktuoja, kaip su juo elgtis.
Kaip supratau, jūsų vaikas turi eilę savybių, kurios laikomos įgimtomis: užsispyrimas, vengimas eiti į kontaktą su kitais, audringos emocijos, judrumas. Žinoma, kad šios savybės neleidžia reaguoti į jį kaip į „lengvą“ vaiką. Tiesą sakant, kokia yra tipiška reakcija į „lengvą“ vaiką? Ogi jokia. Jis tiesiog yra „nematomas“. Tuo tarpu užsispyręs vaikas dažniau kviečia tėvus ar auklėtoją savotiškai kovai: kas ką nugalės kviečiant valgyti, verčiant atiduoti kieno nors žaislą, vedant pasivaikščioti eilėmis už darželio ribų?
Ilgamečiai tyrimai parodė, kad „sunkesni“ vaikai neretai intelektualiai vystosi sparčiau už „lengvesnius“. Galbūt, taip yra dėl dažnesnio dėmesio, kurio jie susilaukia. O gal jiems tiesiog greitai atsibosta tai, ką "lengvesni" vaikai supranta lėčiau.
Vengiantis eiti į kontaktą su kitais vaikas susilaukia daugiau paraginimų, dažniau kreipia į save kitų vaikų dėmesį, kurie iš pradžių bando jį kalbinti, o vėliau seka, ką jis darytų, jei jį, tarkime, pastumsi? O gal jis pats sugebėtų įtraukti kitus į savo sugalvotą žaidimą? Kol kas jūsų vaikas greičiausiai įdėmiai stebi: kokią poziciją jam užimti tarp vaikų? Ar mane čia mėgsta? Leiskite jam nuspręsti, ar jis pakliuvo į draugišką terpę, ar ne. ir gerbkite jo pasirinkimą, eiti ten ar neiti.
Audringai reiškiantys emocijas vaikai sukelia skirtingą reakciją tiems suaugusiems, kurie patys yra emocingi. Tokiu atveju, jei jūs pati esate triukšminga bei emocionali, jūsų vaiko garsus verksmas jums bus natūrali reakcija ir susilauks supratimo ir užuojautos: „jūs ką, nematote, jam gi skauda!“ Tuo tarpu suaugusiam, kuriam būdinga slopinti savo emocines reakcijas, toks elgesys sukels pasibaisėjimą ir jis susirauks. O tuomet bandys viską užgesinti: „matai, koks paukščiukas skrenda?“ arba „būta čia ko verkti, juk neskauda“.
Pastaruoju atveju vaikas, jei tik jis yra užsispyręs, nepasiduos tokiai apgaulei ir laikys suaugusį nesusipratėliu: jam pačiam juk geriau žinoti, ar jam skauda, ar ne. Ką sužinos vaikas pirmu atveju - su tokiu pat, kaip jis, suaugusiu? Jis sužinos: „mane čia supranta, o su manimi viskas tvarkoje“. O antru atveju? Juo bus nepatenkinti. Jis taps „problematišku“. Jam teks patirti pamoką: „su manim kažkas netvarkoje, ir aš kitiems nepatinku“. O tuomet seks „elgesio sutrikimai“: agresija, nepasitikėjimas aplinkiniais, tyčinis neklausimas.
Taigi, tiesiog imti ir sugalvoti būdą „paveikti“, „įskiepyti“, „suformuoti“ kažką jūsų vaikui- man atrodo utopinis projektas. Tokiam „formavimui“ pasiduoda tik ypač prisitaikantys vaikai. Sąveika su vaiku- štai kas yra svarbu. Ir mes galime kalbėti apie tai, ką seno auklėjimo šalininkai („lenk medį, kol jaunas"- jų šūkis) su siaubu vadina „šiuolaikiniu auklėjimo košmaru: dabar vaikai reguliuoja suaugusius, o ne atvirkščiai“.
Iš tiesų tai, kad jūsų vaikas neprisitaiko prie darželio programos, reiškia tik viena: kad šiuo metu darželis netobulai atitinka jūsų vaiką. Taip, būtent šį terminą - „kokybiškas atitikimas“ - ir pasiūlė gausūs sunkių vaikų tyrinėtojai. Jų pastebėjimais, jei aplinka kokybiškai atitinka vaiką, tai netgi vaikai su „sunkiais“ bruožais geriau prisitaiko.
O štai jeigu aplinka neatitinka vaiko savybių- netgi „lengviems“ vaikams darosi gyventi vis sunkiau ir galų gale jie virsta „vaikais su elgesio sutrikimais“. Kaip matote iš pavadinimo, tuo atveju visa atsakomybė suverčiama pačiam vaikui, kuris paskelbiamas „defektišku“ arba „psichopatišku“. Tad kas gi tas „kokybiškas atitikimas"?
Tai reiškia, kad jūsų vaikui geriausiai būti tarp tokių suaugusiųjų ir tokių vaikų, kurie priima jo ypatumus kaip normalius. Žinoma, valdiškame darželyje tai- laimės dalykas. Tačiau ką jeigu jei vaikas augtų su į save panašiais pagal temperamentą tėvais, seneliais, auklėtojais? Juk darželių dabar yra įvairių, ir kai kurie iš jų turi itin mažas grupes ir itin talentingus pedagogus. Gerai, jei vaikai nors iš dalies panašūs. Jie audringi, ir jis audringas. Jie judrūs, ir jis judrus- tuomet jis jausis normalus. Žinoma, tam reikia mažos darželio grupės ir gausos specialistų.
Todėl manau, kad geriausia, ką jūs galite padaryti savo vaikui- rasti jam tokią vietą, kur jis su savo emocijomis, judrumu ir neskubėjimu šokti pagal kito dūdelę bus priimtas kaip normalus. Ir pagal galimybę priimkite ir pati, kad jis yra toks, koks yra. Priėmimas mūsų tokiais, kokie mes esame- didžiausia dovana, kokią mes galime patirti gyvenime.
Jokių kitų stebuklingų būdų „padėti" jūsų vaikui aš nematau.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
