Tie pirmieji kartai visuomet yra kupini mistikos ir gryni: neužteršti jokia patirtimi, papasakotomis ar perskaitytomis istorijomis, banalia statistika ar kasdienos naujienų šiukšlėmis. Praveriu langą ir uodžiu gardžius ir šleikštokus miesto aromatus, susimaišiusius su tvankiu ir šiltu atogrąžų oru.

Išvertus iš vietinės masajų kalbos žodis „Nairobi“ reiškia „šaltus vandenis“. Matyt, pirmiesiems, daugiau nei prieš šimtmetį dabartinėje Kenijos teritorijoje įsikūrusiems, gyventojams vietovės klimatas pasirodė vėsokas. Tiesa, kad šaltą žiemos naktį (liepos-rugsėjo mėnesiais) gyvsidabrio stulpelis čia nukrenta iki vietinius bauginančios dešimties laipsnių šilumos. Tačiau net ir toms dienoms išaušus, oras sušyla bent iki 23 laipsnių pagal Celcijų. O tai net 6 laipsniais daugiau negu vidutinė karštosios liepos temperatūra Lietuvoje.

Miesto darbo diena slenka pabaigos link. Besivaduodami iš šio zujančio didmiesčio gniaužtų, kelyje užtrunkame beveik visą valandą. Pasiteirauju vairuotojo apie tikslų Nairobio gyventojų skaičių, o šis papurto galvą: „Nori sužinoti, kiek čia mūsų gyvena ar dirba? Minios žmonių po darbo dienos traukia į užmiestį taip pat kaip ir mudu dabar“. Apsidairau. Akivaizdu, kad mūsų maža, prancūziškai iš prietaisų ekrano neužsegtais vairuotojo ir keleivio saugos diržais besipiktinanti mašinytė yra lygiavertė šios didžios kasdieninės Nairobio žmonių migracijos dalis.

Dėl sunkiai suvokiamo žmonių išsibarstymo aplink Nairobį ir vietinės gyventojų surašymo tvarkos ypatumų labai sunku tiksliai nustatyti konkretų gyventojų skaičių. Tačiau visi sutinka, kad šiuo metu jis viršija tris milijonus ir kas penkerius metus pasipildo daugiau nei puse milijono šviežiai iškeptų oficialių miestiečių.

Niekas nesivargina skaičiuoti neoficialių nairobiečių. Pakanka pažvelgti į skurdžiausią Nairobio dalį - Kiberos lūšnyną. Oficialiais duomenimis, jame gyvena apie du šimtus tūkstančių bedalių. O neoficialieji nurodo, kad Kiberos lūšnynas glaudžia nuo pusės iki milijono gyventojų. Net Vilniaus Žvėryno mikrorajonas didesnis už tą, iš visko suręstų trobelių imperiją.

Mums tolstant nuo miesto centro, prabangūs automobiliai kelyje vis dažniau užleidžia vietą daug kuklesniam ir kur kas būdingesniam Afrikai transportui. Nemaža dalis Kenijos sostinės gatves skrodžiančių automobilių Europoje jau būtų beviltiškai surūdiję.

Tačiau švelnus ir pakankamai sausas vietos klimatas suteikia antrąjį, greičiausiai, net ir trečiąjį gyvenimą pasenusioms, stipriai naudotoms kaimyninio žemyno mašinoms. Atitrūkus nuo centro dalies pompastikos, keičiasi net ir viešojo transporto vairavimo stilius: šalikelėse, dažnai net ir viduryje gatvės autobusai bei mikroautobusai stabdo ir stoja be jokių tam deramų signalų. O vėliau taip pat staigiai ir agresyviai įsilieja atgal į bendrą srautą.

Mašinų puošyba čia priklauso nuo vairuotojo fantazijos. Daugumą jų puošia „Young Mafia“, „Nuclear“ (liet. „Jaunoji mafija“ ir „Branduolinis“) bei panašaus stiprumo užrašai. Labiau pamišę dėl savo bolidų vairuotojai mikroautobusus paverčia net ir Holivudo animacinių filmų, pavyzdžiui, „Ratai“ herojais. Daugybiniai įlenkimai visose galimose kėbulo dalyse yra beveik neatskiriama matatu (liet. maršrutiniai mikroautobusai) automobilių kultūros dalis.

Čia tai pigiausia ir patikimiausia susisiekimo priemonė, todėl visada pergrūsta keleiviais. Dėl man nežinomų priežasčių, kartais jie keliauja sėdėdami atidaryto lango angoje, beveik visu kūnu išsikišdami laukan. Tiesa, šį keistą paprotį kultivuoja ir privačių automobilių keleiviai. Spėlioju, ar tai tik ne klajokliškos viduramžių kultūros palikimas, kuomet buvo keliaujama su vėjeliu, tiesa, tik kupranugariais.

Tuo tarpu pakelių gyvenimas virte verde. Jos nusėtos mažutėmis lūšnelėmis, sulipdytomis iš to, kas papuolė po ranka. Dažniausiai statyboms naudojamas kažin kokios medienos gabalų karkasas, kurio visos plokštumos apsiūtos jau prieš tai ne kartą panaudota skardine stogo danga. Palei kelią išdėstyti sukrypę mediniai stalai ar paprasčiausiai ant žemės išklotos paklodės su išdėstytomis prekėmis. Tik skirtingai nuo Westbank, prakutusių vietinių ir turtingų užsieniečių Nairobio rajono, iš kurio grįžtu, čia nepamatysi balto žmogaus ar prabangos prekių. Išskyrus maistą, visas čia siūlomas asortimentas yra jau bent kartą naudotas. Džinsai, marškiniai su kaklaraiščiais, suknelės ir striukės, kruopščiai nuvalyti batai, baldai ar net patalynė – kiekvienas daiktas jau su savo praeitimi. Kilometras po kilometro keliauju per vieną didelį ir pakrikusį dėvėtų daiktų pasaulį.

Ne pirmą gyvenimą vargstantys daiktų prekystaliai yra nustelbiami begalinės daržovių, vaisių, kepamų paplotėlių ar kukurūzų burbuolių, mėsos, grūdų, riešutų ir viso kito sunkiai įsivaizduojamo bei aprašomo vietinio maisto pasiūlos. Kartkartėmis pakelės turgus susitraukia, tad atsivėrusioje erdvėje aiškiai pastebiu gausias visokio plauko religinių organizacijų, pagal frančizę naudojančių Kristaus vardą, iškabas.

Stengiuosi jas perskaityti ar bent suskaičiuoti. Susikertu maždaug ties dvidešimtąja. Vietos marketingas mane pribloškia: ant vienos iš medinių sunkiai stovinčių namukų sienos geltonais dažais ranka iškeverzotas užrašas „Holy massage for everyone“ (liet. „Šventasis masažas visiems“). Po juo, žinoma, puikuojasi ir sektos pavadinimas, tik jo jau nebesugebu įskaityti. Smalsu, tačiau savo vairuotojo apie šio religinio pobūdžio SPA pasiūlymo reikšmę paklausti nedrįstu.

Staiga, už eilinio posūkio pakelės turgus baigiasi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Neriame į tamsą. Ją skrodžia gerokai perkrauti sunkvežimiai, skubantys į sostinę laiku pristatyti prekes, pakvaišę motociklininkai, neatpažįstami ir važiuojantys be jokių šviesų, o pakelėse be atšvaitų ir žibintuvėlių blaškosi savižudžiai pėstieji.

Po kurio laiko vairuotojas sumažina greitį ir įsuka į mūsų akylai saugomų rūmų kiemą. Du apsaugos darbuotojai apšviečia mus prožektorių šviesa ir atveria sunkius metalinius vartus – pagaliau, aš namie.

Rytoj ryte laukia egzaminas, į kurį vėluoti tiesiog nevalia. Jo vieta visai kitame Nairobio gale. Atsisveikindamas su vairuotoju Evansu, jam dosniai įteikiu vietinės šilingų penkiašimtinės banknotą ir beveik nuraustu: lyg šiol dar niekada jam nemokėjau. Žiūriu tiesiai į jo beveik juodas akis ir dar kartą sutariu rytdienos laiką: „Atvyk manęs čia lygiai 5 val. 30 min.! Sutarta?“ Evansas supratingai padėkoja ir užtikrina, kad tikrai manęs nepaves. Žinau, kad pavestų, bet šanso jam nesuteiksiu: susitikimą sutariau pusvalandžiu anksčiau nei man iš tikrųjų reikia.

Į egzaminą išvykstame dar tamsoje, prieš pat šešias kaip ir buvau numatęs. Įsitikinęs, kad mes jau vėluojam, Evansas negailėdamas spaudžia akseleratorių. Brėkšta. Greitkelių pakelėmis į darbus skubantys žmonės tampa kur kas lengviau matomi. Tai nelaimėliai, kuriems net ir viešasis transportas yra neįperkamas, darbe neturintys galimybės gauti arbatpinigių ar paprašyti kokio interesanto pasirūpinti pietumis.

Lenkiame daugybę aplamdytų miesto autobusų. Visi sausakimši. Prieš pat mus iš prieblandos išnyra vienas, kokių keturiasdešimties vietų mažylis su smagiu užrašu „Surprise“ (liet. „Staigmena“) per visą jo šono plotį. Kaip ir pridera tokiam pavadinimui, autobusas prietemoje naviguoja be jokių šviesų ir tiesiog įpareigoja laukti imti tos staigmenos laukti.

Įsiliejame į plačius keturių juostų prospektus, kuriuos prieš keletą metų pastatė darbštieji kinai. Deja, deramų kelių šiam milijonus žmonių priglaudusiam Nairobiui vis dar beviltiškai trūksta. Niekas nesistebi , jei trisdešimties kilometrų kelionė, nuo vieno sostinės krašto iki kito, užtrunka tik dvi valandas. Neriame į pramoninius rajonus, kur šalia ofisų, gamyklų ir sandėlių kukliai glaudžiasi pakrypusios medinės bakūžės.

Tai ir amžinai laikini kažkieno namai, ir parduotuvės, ir viešbučiai vienu metu. Kai kurios šių paskubomis suręstų griuvenų atrodo taip apgailėtinai, kad retas tautietis išdrįstų ten laikyti bent automobilį. O, štai, ant vienos iš tokių lūšnelių puikuojasi drąsus kvietimas - „Hotel“.

Nairobio gyventojai jau prabudę ir žvaliai pasitinka dieną: prietemoje rąžosi, čia pat sukrautame lauželyje kepa kažkokį maistą ir dėlioja pirmąsias prekes ant, rodos, niekada nedingstančių prekystalių. Šiandien mums sekasi ir kelionė trunka trumpiau nei dvi standartines valandas. Į egzaminą atvykstu gerokai ankščiau.

Dar iš mokyklos laikų pamenu puikų lietuvišką posakį: „Neprivalgei - neprilaižysi!“ Metu mokslus į šalį ir pradedu ruoštis kelionei į Kenijos-Tanzanijos pasienyje išsidriekusį Serengečio nacionalinį parką. Panašu, kad ateinantį pusmetį kiekvieną dieną pasitiksiu virš jo skrisdamas oro balionu, jį vadinsiu savo namais, o zebrus, antilopes, hienas, liūtus, begemotus ir žirafas mielais kaimynais.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!