72 valandos atvirame vandenyne ir 513 mylių (daugiau nei 825 kilometrų) nuplauktų kaituojant. Būtent tiek reikėjo įveikti norint pagerinti Gineso ir pasaulio rekordus. Tiesa, tai ne pirmasis toks aukštas R. Kinkos pasiekimas – didžiausią atstumą su jėgos aitvaru įveikusiu žmogumi lietuvis taip pat pripažintas 2011 ir 2012 metais. Dabar užkietėjusio jėgos aitvarų entuziasto bagažas – 3 Gineso ir pasaulio rekordai, tačiau, kaip pats pašnekovas užsimena, sustoti neketina.
Nesėkmės kišo koją
Sportininkas šiam iššūkiui ruošėsi kone 5-erius metus. R. Kinka teigia, kad anksčiau pasiekti rekordai buvo tik dalis pasiruošimo. Pašnekovas neslepia, jau pats pasiruošimas buvo tikras jėgų išbandymas, kadangi sportininką viena po kitos persekiojo nesėkmės.
„Pirmą kartą pasiekti šį rekordą bandžiau 2012 metais, bet dėl per didelių bangų ir priešpriešinio vėjo buvau priverstas (ekspediciją - DELFI) nutraukti. Tada nuplaukiau 282 mylias (daugiau nei 453 kilometrus - DELFI). Tai buvo naujas pasaulio rekordas, bet dėl GPS (Globalinės padėties nustatymo sistemos - DELFI) prietaisų gedimo rekordas nebuvo užskaitytas. 2013 metais portugalas Francisko Luthinamas, nuplaukęs 360 mylių, pagerino šį neoficialų rekordą,“ – pasakoja R. Kinka.
2013 metais R. Kinka buvo tiek emociškai, tiek fiziškai pasirengęs pagerinti portugalo pasiektą rekordą, tačiau ne veltui sakoma, kad bėdos po vieną nevaikšto. Neatsargi klaida sujaukė visus rekordininko planus – patyręs sudėtingą kojos traumą pašnekovas savo kelionę buvo priverstas atidėti dar metams. R. Kinkai trūko kelio raiščiai.
Visgi visos šios nesėkmės nesuvalgė noro pasiekti naują rekordą. Ant kojų atsistojęs 2014 metų rudenį sportininkas užsibrėžė tikslą perplaukti visą Floridos pakrantę – nuo Jacksonvilio iki Key West.
„Beliko laukti tinkamo vėjo. Nuo vėjo krypties ir stiprumo priklausė visa mano sėkmė. Floridoje kaitavimo sezonas prasideda nuo spalio ir trunka iki gegužės mėnesio. Sezono metu būna gal 2-3 kartai, kai pavyksta pagauti cikloną, kuris slinktų nuo šiaurės iki pat pietų. Visa tai gerai žinojau ir akylai sekiau orų prognozes. Dėl visa ko buvo paruoštas atsarginis planas: plaukti Filipinuose kartu su lietuvio įkurta kaitavimo mokykla „Mangoriders“, bet pagaliau ilgai lauktas ciklonas susiformavo. Visos prognozės rodė, jog jis slenka link Kubos, o tai – viskas, ko man reikėjo,“ – nekantrų laukimą prisimena R. Kinka.
Žvarbios oro sąlygos
Tiesa, kol susiformavęs tinkamas ciklonas atslinko iki Jacksonvilio (vietos, kurioje ir turėjo prasidėti pašnekovo kelionė) dar praėjo nemažai laiko. Buvo apskaičiuota, kad pirmieji vėjo gūsiai starto vietą pasieks vasario 5 dieną, po vidurnakčio. Pagal taisykles apie pradedamą kelionę, kuria bandoma pasiekti Gineso rekordo, reikia įspėti bent prieš dvi dienas. R. Kinkos odisėja su jėgos aitvaru prasidėjo tik gegužės 2 dieną, 7 valandą ryto. Pirmasis iššūkis pasitiko dar net neprasidėjus kelionei – lauke buvo 0 laipsnių Celsijaus ir, kaip pats R. Kinka sako, buvo šaltoka net apsivilkus 5 milimetrų storio hidrokostiumą.
„Galinga aitvaro jėga pakelia mane virš bangų, GPS prietaisai pradeda skaičiuoti pirmus metrus, ilgai planuota ir kruopščiai ruošta odisėja prasidėjo. Nuo tada visiškai atsijungiau nuo išorinio pasaulio, pasąmonėje mačiau tik tikslą – Key West. Dėl vėjo krypties buvau priverstas laikytis kiek galima toliau nuo kranto, nes priartėjus vėją užstodavo pastatai. Taip pat turėjau daryti zigzagus, nes leistis tiesiąja link pietų nėra galimybės,“ - kelionės pradžią prisimena R. Kinka.
Kadangi rekordininkas negalėjo plaukti tiesiai, plaukimas užėmė daugiau laiko, atėmė nemažai jėgų ir teko nuplaukti daugiau mylių, tačiau link tikslo buvo judama pakankamai lėtai. Pirmasis sustojimas R. Kinkos laukė beveik po 4 valandų. Panašių sustojimų būta keli – vieni jų trumpesni, skirti tik įrangai patikrinti, kiti – ilgesni, siekiant atgauti jėgas ir susitvarstyti žaizdas. O žaizdų tikrai būta.
Bene sunkiausia atkarpa R. Kinkos laukė po antrojo sustojimo. Tuomet sportininkui teko su jėgos aitvaru keliauti naktį, o prieš akis laukė 80 mylių (128 kilometrai), kurias reikėjo įveikti be jokio poilsio. Negana to, teko plaukti toli nuo kranto, teritorijoje, kurioje beveik nėra ryšio. O tai reiškė, kad nelaimės atveju niekas padėti negalės.
„Jie (komandos nariai – DELFI) man į kuprinę pridėjo papildomų butelių vandens, truputį maisto ir buteliuką brendžio tam atvejui, jeigu man tektų praleisti naktį ant kranto. Žinojau, jog tai labai sudėtinga atkarpa. Rifai ir lūžtančios bangos nenusakomose vietose, telefono ryšys labai prastas, daugely vietų jo visai nėra. Kranto juosta labai stati ir siaura, dėl to turėjau laikytis kuo toliau nuo kranto, kur nakties metu pilna ryklių. Pastarieji man labiausiai nedavė ramybės, nes dar važiuojant Jacksonvilio link gavau žinią, jog būčiau atsargus, nes dėl šiltos žiemos kasmetinė ryklių migracija prasidėjo anksčiau,“ - apie savo nerimą pasakoja R. Kinka.
Vos netapo ryklių vakariene
Po kiek laiko paaiškėjo, kad nerimauta ne be reikalo. Apie 50 mylių nuo antrojo sustojimo įveikta be didesnių nuotykių. Juodas vandenynas ir aklina tamsa sportininką vertė įsitempti ir judėti kur kas lėčiau nei prieš tai. Nors turėjo būti pilnatis, mėnulis pasirodė tik apie 11 val. nakties. Iki tol teko būti itin budriam, kad nesusidurtų su kokiais nors plaukiojančiais objektais. R. Kinkos pasakojimas apie šį etapą labiau primena memuarus ar kokį nors nuotykių romanėlį nei tikrą istoriją.
„Horizonte matau kylantį mėnulį. Didžiulis geltonas blynas, nuo kurio pradėjo blizgėti vandenyno paviršius. Galiu šiek tiek atsipalaiduoti, matomumas kaip dieną. Tai leido man priplaukti arčiau kranto, nes iš tolo puikiai mačiau lūžtančias bangas,“ – pasakoja R. Kinka.
Visgi, sprendimas buvo per drąsus. Vos priartėjęs prie kranto sportininkas susidūrė, kaip pats teigia, su kažkokiu plaukiojančiu objektu ir kelis kartus apsivertė. Dar blogiau, kad tai buvo tik nesėkmių virtinės pradžia. Supratęs savo klaidą R. Kinka pasuko gilyn į vandenyną, tačiau tuomet išsipildė viena didžiausių sportininko baimių – nurimęs vėjas jėgos aitvarą tėškė į vandenį.
„Žinojau, jog vidury vandenyno nakties metu kiekviena sekundė brangi. Žaibiškai priėmiau sprendimą suvynioti linijas ir nedelsdamas užsiropščiau ant plūduriuojančio aitvaro. Jis pakankamai didelis, kad išlaikytų virš vandens mano svorį. Bangos mane siūbuoja, aplink tyla, vėjas išvis nurimo. Bandau prisiminti, ką rodė orų prognozių puslapiai. Apie tai, jog vėjas nurims nė vienas neužsiminė, puoselėjau viltį, jog tuojau (vėjas – DELFI) pakils ir galėsiu toliau kaituoti,“ – pasakoja R. Kinka.
Tačiau scenarijus pasisuko dar blogesne linkme – vėjas pakeitė kryptį į vakarus ir ėmė nešti sportininką gilyn į vandenyną. R. Kinka pasakoja, kad pavyko prisiskambinti savo komandos nariams ir papasakoti, kas įvyko, tačiau bendraminčiai niekuo padėti negalėjo. Kol gulėdamas ant savo vandens aitvaro R. Kinka laukė vėjo ir žiūrėjo į žvaigždėtą dangų, romantišką pasibuvimą su savimi sutrukdė garsai, kurie tikrai reiškė didelę bėdą.
„Tylą sudrumstė uodegos pliaukštelėjimas. Supratau, kad šalia manęs kažkas didelio. Greitai persiverčiau ant pilvo ir galėjau įžiūrėti pelekus, sukančius ratus aplink. Tai buvo juodieji rykliai. Apgalvojau situaciją: nebuvau sužeistas, vadinasi, kraujo kvapo nėra, guliu ant kaito, rankos ir kojos saugios, be to, aš jiems atrodau didelis. Žinojau, kad rykliai puola judančius objektus, todėl visiškai apmiriau. Jaučiau kaip jie kartas nuo karto baksnodavo į aitvarą,“ – vieną baisiausių savo odisėjos akimirkų prisimena pašnekovas.
R. Kinka neslepia – pagalvojus apie blogiausią scenarijų kūnas pašiurpdavo ir šypsosi, kad tokio likimo nelinkėtų niekam. Negana to, vėjas ir toliau nešė sportininką gilyn, o vandens plėšrūnai nepasiduodami intensyviai būriavosi aplink. Košmaras vidury vandenyno, be galimybės sulaukti pagalbos tęsėsi maždaug pusvalandį, prisimena R. Kinka. Galiausiai sportininkui pavyko pasiekti krantą. „Jaučiausi lyg būčiau išsigelbėjęs iš sudužusio laivo,“ - šypsosi rekordininkas.
Nuovargis laužė kūną
Po nemenko iššūkio ir daugiau nei 3 valandų plūduriavimo vandenyje paaiškėjo, kad tai dar ne visos blogybės – R. Kinka išlipęs į krantą suprato, kad pametė telefoną ir pagrindinį GPS prietaisą, kuris norint pasiekti rekordą privalėjo nuolatos fiksuoti rezultatus. Su komandos nariais pašnekovas susisiekė paprašęs prieigos prie interneto artimiausiame viešbutyje, tačiau net jiems atvykus prietaisų rasti nepavyko.
„Turėjau įjungtą dar vieną GPS, bet kai įjungdavau jį įkrauti, jis persikraudavo ir vėl viską rodydavo nuo nulio, žinoma, visus parodymus išsaugodamas atmintyje. Atsistojęs komandai pasakiau: „nesvarbu, ar tai bus oficialiai pripažintas rekordas, ar ne, šią misiją mes turime užbaigti,“ – prisimena lietuvis.
Po dar vieno etapo R. Kinką visiškai apleido jėgos – kojos buvo ištinusios, o akis perštėjo nuo sūraus vandens. Kadangi sportininkas pailsėjo tik 20 min., nuo nuovargio sumaišė miestelio uosto žibintus su komandos signalu. Dėl to vos per plauką neįsirėžė į pakrantėje esančius akmenis. Laimei, incidento buvo išvengta, o šokas bent kuriam laikui sugrąžino budrumą. Dar po kelių sustojimų pasiekti ir populiariausi Majami paplūdimiai, kurie R. Kinkai gerai pažįstami, kadangi būtent šiame mieste jis ir gyvena. Majamyje kaitavimo rekordininką ne tik pažįstami jėgos aitvarų entuziastai, bet ir gerbėjai pasitiko plojimais ir palaikymo šūksniais.
„Iš tolo matau artėjančius kelis kaitus link manęs. Tai mano geri pažįstami nutarė mane pasitikti prie Majamio uosto vartų. Pusiaudienis. Majamyje nuleidžiu kaitą. Palinkėjimai, sveikinimai ir nuotraukos atminimui. Džiugina tai, jog nuo Jacksonvilio iki Majamio yra 365 mylios. Tai reiškia, jog yra naujas pasaulio rekordas ir dabar visos mylios skaičiuojamos virš rekordo,“ - savo finišo tiesiąją prisimena R. Kinka.
Visgi paskutinės mylios iki odisėjos pabaigos nebuvo tokios lengvos, kaip tikėtasi. Nors likusi trasos dalis atrodė vaikų žaidimai palyginus su tuo, ką teko įveikti naktį plūduriuojant vidury vandenyno, tačiau ne veltui senoliai primena – neperšokęs griovio nesakyk „op“.
Galutinis taškas Key West jau buvo ranka pasiekiamas, kai R. Kinka pamiršo, jog plaukia pakankamai sudėtingoje atkarpoje ir rėžėsi į akmeninius luitus, esančius šalia uosto vartų.
„Tik spėjau rankomis užsidengti galvą. Skausmas buvo didžiulis, aitvaras nukrito į vandenį. Bandžiau suprasti, ar nelūžo kojos ir rankos. Apsidžiaugiau – viskas lankstosi. Prie manęs atskubėjo Mindaugas (komandos draugas, kuris R. Kinką paskutinėje atkarpoje lydėjo vandens motociklu – DELFI). Paklausė: „gali kaituoti“? Atsakiau, kad galiu. Pakėliau aitvarą, Mindaugas surado lentą. Bandžiau stotis, tačiau nepavyko – kairė koja nelaikė svorio. Kol plūduriuodamas vandenyje mankštinau koją, pajutau kraujo kvapą. Tekėjo iš galvos,“ – prisimena R. Kinka.
Delsti nebuvo kada – vandens plėšrūnai galėjo pasirodyti bet kurią minutę, todėl sportininkas staigiai pakėlė jėgos aitvarą ir nuplaukė kranto link. Komandos nariai buvo priblokšti. „Pats supratau, kad atrodau ne kaip – kostiumas suplėšytas, veidas kruvinas, o lenta aplaužyta,“ - pasakoja R. Kinka.
Galutinio taško nepasiekė
Nepaisant likimo pokštų ir kūno nusėto mėlynėmis bei žaizdomis, po pirmosios pagalbos krante R. Kinka nutarė leistis atgal į vandens platumas. Kol skausmą malšino vaistai, sportininkui sekėsi neblogai, tačiau nuplaukus 30 mylių (48 kilometrus) paaiškėjo, kad kairės kojos sužeidimas rimtesnis, nei manyta. R. Kinkai teko daryti neplanuotą sustojimą. Krante, pažiūrėjus į stipriai ištinusią koją, tapo akivaizdu – odisėjos tęsti nebegalima. Visgi rekordininkas užsispyręs – palaukęs ryto bandė plaukti toliau. Deja, ne visai sėkmingai. Vos užlipus ant lentos kūnas duoda signalą - „pakaks“.
Nepaisant to, po kelių bandymų pavyksta kūną išlaikyti ant lentos. Iki galutinio tikslo lieka 40 mylių. Likimo ironija – nuplaukus 32 mylias ir iki odisėjos pabaigos likus vos 8 mylioms aitvaras krenta į vandenį dėl per silpno vėjo. Štai čia kelionė ir baigiasi. Puoselėdamas tuščias viltis R. Kinka dar beveik valandą plūduriavo vandenyje, tačiau, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi.
„Tolumoje matėsi Key West karinių oro pajėgų bazė. Mintyse priėmiau sprendimą baigti šią odisėją. Išsitraukiau telefoną, kad paskambinčiau komandai, tačiau nekilo rankos rinkti numerį. Vis dar tikėjausi sulaukti vėjo, bet mačiau tik saulę ir nei vieno debesėlio. Supratau – čia ir bus finišas,“ - apie nelengvą apsisprendimą kalba sportininkas.
Išvargusį R. Kinką ir komandą galutiniame taške, kurio su kaitu nepavyko pasiekti, pasitinka plojimais ir sveikinimais. Sugaištos 72 valandos. Nuplaukta 513 mylių (825 kilometrai) – tai naujasis Gineso rekordas, kurį pasiekė lietuvis.
„Trečią kartą pasaulio kaitavimo istorijoje į Gineso rekordų knygą įrašiau savo ir Lietuvos vardą. Šios odisėjos tikslas – judėjimas už švarų vandenyną,“ - džiaugiasi R. Kinka.
Neįtikėtina, bet tiesa – lietuviui nepaisant visų pavojų, traumų ir nuovargio pavyko nuplaukti daugiau nei 800 kilometrų. Beveik toks pats atstumas sukariamas keliaujant iš Lietuvos sostinės į kaimyninę Varšuvą ir atgal. Ir visgi... sėkmė priklauso ne tik nuo vėjo krypties. Be užsispyrimo čia tikrai neapsieita.
