Bet laidoje buvo pabrėžta, jog Lietuvai nereikalingi kvalifikuoti specialistai, o jai reikalingi, anot laidos dalyvio V. Gailiaus, ....tik padlaižiai.
Iš tiesų, matome nemažai faktų, kurie patvirtina šią V. Gailiaus mintį. Pradėkime nuo aukštų Valstybės pareigūnų, kurie dreba iš baimės prezidentės priimamajame. Ir tikėtina, jog jie į prezidentės kabinetą įžengia turėdami savo gerai argumentuotą nuomo
nę, bet iš kabineto išeina jau su prezidentės nuomone, o prezidentė, kaip žinia, niekados neklysta. O viešai nesutikti su jos nuomone, atleiskite, argi galima rizikuoti savo karjera? Ir nerizikuojama pritariant kiekvienam prezidentės ištartam žodžiui ir užmirštant, jog neturintis orumo žmogus nedaug skiriasi nuo roboto.
Kadaise buvo sakoma: virš Seimo yra tik mėlynas dangus, atseit, Seimas yra aukščiausia valdžia Respublikoje. Tie laikai jau praėjo. Dabar virš Seimo tvyro prezidentūros debesys kartais su žaibais ir perkūnijomis. Dabar Seimas nebesugeba nei pakeisti įstatymų, nei pademonstruoti, kad Konstitucija negali būti traktuojama kaip kam šauna į galvą, kad niekam, o ypač prezidentei, nevalia pažeisti Konstitucijoje įtvirtinto trijų valdžių atskyrimo principo.
Seimas nesugeba panaikinti nei specialių tarnybų savivaliavimo, nei sugeba pasipriešinti prezidentės į aukštus Valstybės postus teikiamoms kandidatūroms. Nors jos būtų ir netinkamos siūlomoms pareigoms. Tokį Seimo išsigimimą mato ne vienas Seimo narys. Mato, bet nieko nedaro, o tik dejuoja iš TV ekranų, kad reikia kažką daryti. Tai ir darykite, mieli ponai. Jus tam ir išrinko, kad veiktumėte, o ne tik dūsautumėte besimėgaudami savo privilegijomis ir atlyginimais už darbą , kurio nedarote. Ir ko tada norėti iš praradusių savo orumą valstybės pareigūnų, jei net visas Seimas tokiu orumu yra nepakaltinamas.
Eikime toliau. Gal, sakysite, akademiniai sluoksniai pasižymi išskirtiniu orumu? Aš buvau tuo įsitikinęs iki tos dienos, kai savo akimis pamačiau, kaip mūsų garbūs profesoriai per VU rektoriaus inauguraciją sveikina ne iškilmių kaltininką –rektorių, o prezidentę, premjerą, Seimo narius ir kitus garbingus svečius, tarsi sakydami savo studentams : o jūs vaikai taip darykit, kaip tėvelis daro. O juk studentai mokosi iš savo profesorių ne tik specialių dalykų, bet ir bendravimo kultūros. Ir kokį jaunimą išauklės universitetai, tokie bus ir ministrai, seimo nariai ir prezidentai.
Bet yra ir prošvaisčių mūsų padangėje. O tai sukelia naujų vilčių. Turiu galvoje išaugusį iki dar neregėto lygio pasitikėjimą teismais. Reikia pripažinti, kad į teismų sistemą dar neįsisuko prezidentūros ranka, nes teismai priima ir tokius sprendimus, kurių nenorėtų matyti aukščiausieji Daukanto aikštės pareigūnai. Turiu viltį, kad ir prokurorai kasdien prisimins, kad Konstitucija juos padarė nepriklausomais nuo kitų valdžių, bet Konstitucija nepadarys prokuroro nepriklausomu, jei jis pats to nenorės ir priimdamas nutarimus primirš tokią sąvoką kaip orumas ir vis žvalgysis į politikų veidus.
Manyčiau, kad ir emigrantų skaičius gerokai sumažėtų, jei jie matytų, kad Lietuvoje jie gerbiami ir mylimi visada, o ne tik rinkimų dieną. Kad jiems užtikrinamas orus gyvenimas ir ori senatvė. Kai tai įvyks –turėsime solidarią visuomenę, kurią kiekvienas norės saugoti nuo išorės priešų.
Kur mums rasti tą jėgą, kuri mums visiems grąžintų Nepriklausomybės aušroje turėtą orumo jausmą? Tokią galimybę turi Seimas, jei jis iš menkavertę produkciją gaminančio UAB pats pasidarys oria įstaiga, virš kurios bus tik mėlynas dangus. Tokią galimybę turi ir Respublikos Prezidentė, jei ji pati išmoks gerbti įstatymus, o į savo pavaldinius žiūrės su derama pagarba.
Kad taip įvyktų, prezidentei reikia labai nedaug: pakeisti savo valdymo modelį iš „valstybė-tai aš“ į „valstybė-tai mes“. Ir nors šiai prezidentei taip pasielgti būtų nepaprastai sunku, bet juk viltis miršta paskutinė.