Per kiekvienas atostogas vis ieškodavau darbo vasaros sezonui. Kadangi buvau įsidarbinusi viename Vilniaus prekybos centre, ten dirbau 3 mėnesius, patiko bendrauti su žmonėmis, tai ir kitas vasaras, besimokydama universitete, dirbdavau kasininke.
Darbas nėra fiziškai sudėtingas, tu sveikiniesi, bendrauji su žmonėmis, skaičiuoji pinigus, kartais eini krauti prekes salėje, tačiau emociškai dienos pabaigoje jau jautiesi „išsunkta“. Kiekvienas pirkėjas nori būti išgirstas ir pastebėtas, kiekvienas jaučiasi pats svarbiausias.
Įsimintiniausios frazės darbo metu: „Tu apgavikė, sėdi čia ir tik žiūri kaip ir ką apvogti“, „Ir vėl man pardavei didesne kaina, o likutį sau pasilikai“, „Kaip tai tu man neparduosi alaus, aš tik pasą namie palikau?“ ir dar milijonas kitų – kaip žmonės nepatenkinti eilėmis, kainomis, prekėmis ir t.t.
O kur dar kiti pirkėjai, kurie ateidami ne itin blaivios būklės siūlė eiti į pasimatymus, susitikimus, nors turi vos kelis centus vyneliui nusipirkti. Vis dėlto Lietuvoje kasininkės nėra teisingai vertinamos, jos laikomos žemiausiąja grandimi, jos turi išklausyti visų žmonių sukauptą pyktį ir neigiamas emocijas.
Galėčiau pasidžiaugti tik tuo, kad kolektyvas atpirkdavo visus vargus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Esate dirbę aptarnavimo sferoje? Papasakokite kaip sekėsi! Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: