Apšiltinimas iš vidaus – išskirtiniais atvejais
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. Mariaus Mickaičio teigimu, apie apšiltinimą iš vidaus galima galvoti tuomet, kada galimybių pastatą apšiltinti iš išorės nėra – jis yra paveldo objektas, o jo fasadas yra saugomas.
Tokioms mintims pritaria ir VGTU Taikomosios statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijos vedėjas doc. dr. Arnoldas Šneideris. „Toks šiltinimas dažniausiai naudojamas rekonstruojant statinius, kurie yra įtraukti į paveldą (pavyzdžiui, senamiesčio pastatai), ir kurių išorės negalima keisti dėl saugojamo atviro mūro ir pan.“ Mokslininko teigimu, gyvenamuosiuose namuose šiltinimas iš vidaus gali pasitarnauti kaip papildoma priemonė darantis remontą ar siekiant turėti geresnę garso izoliaciją.
Tačiau naujos statybos statiniai ar renovuojami pastatai yra apšiltinami, visų pirma, iš išorės ir tokiu būdu yra pasiekiami geriausi rezultatai.
Patalpos ploto praradimas ir sienų drėkimas
Bene pagrindinis sprendimo imtis šiltinimo iš vidaus trūkumas - prarandamas naudingas patalpos plotas. Kaip teigia A. Šneideris, šilumos sluoksnį perkėlus į vidų, buto gyvenamojo ploto praradimas gali būti milžiniškas. „Įsivaizduokite, žmogus turi 40 kv. m. ploto butą, o darydami apšiltinimą iš vidaus, jūs jam dar stipriai mažinate plotą“, - sakė mokslininkas.
Jam pritaria ir M. Mickaitis: „Šiltinant iš išorės yra išsprendžiamos tam tikros architektūrinės problemos. Mes turime vieningą viso pastato apšiltinimą, termoizoliavimą, neprarandamas pastato vidaus plotas, tūris. Taip pat išsprendžiama šiluminių tiltelių problema, pastatas tampa ilgaamžiškesnis, apsaugotas nuo įvairių atmosferinių poveikių.“
Antras dalykas, svarbus svarstant apie sienų apšiltinimą iš vidaus, yra galimas drėkimas sienos konstrukcijoje: apšiltinantis sluoksnis gali įšalti, o jame besikaupianti drėgmė reikštų sienos pleišėjimą ir pelėsį.
„Šiltinantis iš vidaus vadinamas rasos taškas atsiduria būtent sienoje. Tokiu atveju būtina paskaičiuoti sienos šiluminę varžą ir įvertinti, kur rasos taškas susidarys. Jeigu jis susidarys laikančioje konstrukcijoje, vadinasi, išorinė siena drėks, ji bus šalta, ir vidinis šiltinimo sluoksnis bus tik izoliacija, kuri sulaikys tą šaltį. Tada reikia ne penkių, ne dešimties, o 15-20 cm apšiltinimo sluoksnio – ploto praradimas bus didžiulis“, - teigia A. Šneideris.
M. Mickaičio teigimu, šiltinant pastatą iš vidaus, reikia įvertinti, kokia yra esama konstrukcija ir kaip ją galima maksimaliai iš vidaus apšiltinti, o taip pat spręsti galimai iškilsiančias vėdinimo problemas.
Sutaupyti nepavyks
Pasak A. Šneiderio, šiltintis tik iš vidaus – beveik betikslis dalykas: anksčiau ar vėliau vis tiek reikėtų daryti kosmetinį pastato remontą, rūpintis apdaila. Taigi renovacijos išlaidos būtų panašios.
Dvi apšiltinimo alternatyvas galima pasverti mąstant apie langų keitimą: „Jeigu langą pakeiti, gauni storesnę išorinę sieną, reiškia, namuose tamsiau, langokraščiai platesni.“
Renovuotuose namuose langas yra dedamas tame sluoksnyje, kuris nepraleidžia šalčio. A. Šneiderio teigimu, šiltinantis iš išorės langas „išnešamas“ į priekį, šviesos kambaryje atsiranda kur kas daugiau, palangė tampa kone dvigubai platesnė.
Siekiant apšiltinti blokinius namus geriausias sprendimas yra apšiltinimas iš išorės. „Kuriamos išorinės kabinamos sistemos, per visą sieną greitai montuojami blokai. Tiesiog pakabinamos išorinės plokštės, dedama apdaila su apšiltinimo medžiaga ant tvirtinimo elementų – sukeli, sukabini kaip paveiksliukus - ir viskas“, - kalba A. Šneideris, pridėjęs, kad atlikus šiuos darbas namas atrodo žymiai gražiau.
Tokiam požiūriui pritaria ir M. Mickaitis: „Visgi geriau, kai yra šiltinamas visas pastatas, negu kad atskiras butas.“
