Vis dėlto, pastaraisiais mėnesiais Prancūziją ir, žinoma, visą Pasaulį sudrebinę įvykiai verčia abejoti ir kelti klausimus – ar demokratija bei laisvas žodis yra tik iliuzija? Ar tikrai mes esame laisvi kalbėti ir rašyti? Ar pasakome viską, ką norime pasakyti, ar dažnai nužudome laikraštį, leidinį ar netgi idėją vien dėl to, kad bijome ir pasirenkame saugiai tylėti? Ar laikraštis tikrai yra vieta laisvai, garsiai ir be užuolankų kalbėti? Ar laikraštis – nemirtingas?
Vos prieš kelis mėnesius Prancūziją, o tuo pačiu ir visą Pasaulį ištiko katastrofa, simbolizuojanti pasikėsinimą į laisvą žodį – „Charlie Hebdo“ redakcijoje buvo nužudyta 10 šio kontraversiškai vertinamo leidinio darbuotojų bei du policininkai. Šis išpuolis, kuris yra laikomas pačiu didžiausiu teroro aktu Prancūzijoje per pastaruosius 50 metų, verčia susimąstyti – ar tikrai kiekvienas iš mūsų turime galimybę naudotis žodžio laisve, kurią mums suteikia pagrindiniai demokratijos principai? Ar kartu su šiais dvylika žmonių mirė ir laisvi laikraščiai, laisva, drąsi žiniasklaida?
Sakoma, jog žmogų nužudyti lengva, tačiau idėjos – nemirtingos. Vis dėlto, dažnai solidus skaičius lavonų gali reikšti, kad idėja, mintis, siekis keisti, sakyti bei noras drąsiai kalbėti gali būti paskandinami kraujo klane. Pakankamas kiekis aukų gali paskatinti žmones nuleisti galvas, užčiaupti burnas ir atsiriboti nuo neteisybės, melo, dviveidiškumo ir kvailumo, kuriuos galima pastebėti kasdien. Tokia apatija (o gal reikėtų sakyti „baimė“?) gali reikšti ne tik laisvų žurnalistų, bet ir laisvų laikraščių mirtį.
Vis dėlto, išskirtinį „Charlie Hebdo“ atvejį būtų galima laikyti laisvos žiniasklaidos bei drąsių idėjų manifestu. Nebūtinai teisingu, skoningu ar nekaltu, tačiau neabejotinai nepaskandinamu, nenužudomu, nenutildomu. Vos pritilus kalboms apie žiauriai nutildytų žurnalistų laidotuves, „Charlie Hebdo“ ir vėl pakilo, tarsi žodžio laisvę reprezentuojantis feniksas iš pelenų. Ir padarė tai, ką daro geriausiai – priminė ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio skaitytojams, kad demokratija ir žurnalistai – tikrieji, drąsieji, bei turintys, ką pasakyti, – nenutildomi.
Jų balso neužgožia šūviai, jų nebaugina galimybė greičiau nei lemta atsidurti šešios pėdos po žeme. Naujuose „Charlie Hebdo“ numeriuose demokratija ir laisvas žodis bei galimybė sakyti tai, ką norima pasakyti, ir vėl triumfavo. Ant laikraščio viršelio – verkiantis pranašas Mahometas, karikatūrose – į dangų patekę teroristai žudikai– broliai Kouachi bei šaipymasis iš visko, kas daug kam yra šventa bei neliečiama. Žiauru? Veikiausiai. Įžeidu? Neabejotinai. Drąsu? Neišmatuojamai.
Klausimas „Ar laikraštis yra nemirtingas?“ daugeliui žmonių ir žurnalistų asocijuojasi su nesustabdomai nykstančia popierine spauda, drastišku tiražų mažėjimu ir tuštėjančiais žurnalų stendais parduotuvėse. Tačiau ar viskas yra taip paprasta? Ar laikraštis yra tik tiražas, tik skaičius, tik džiaugsmas makulatūros supirktuvėms? O galbūt tai – šis tas daugiau? Galbūt laikraštis, tikrasis, drąsusis, atvirasis, ir yra demokratija, žodžio laisvė, idėja? Nesunaikinama, neįbauginama, nenutildoma. Ir nemirtinga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kornelija Mykolaitytė – VU Žurnalistų dienų „leŽuDi'15“ organizatorių rengto konkurso antrosios vietos laimėtoja.