Nuo duonos iki aprangos
Įmonės „Garlita“ direktorius Juozas Martikaitis sako, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę vystė kelis verslus, tačiau galiausiai suprato, kad vienu metu kelių kėdžių neužsės.
„Kai Tarybų sąjunga žlugo, reikėjo sugalvoti kaip kažką daryti. Turėjome ir kitos veiklos – turėjome duonos kepyklą, turėjome parduotuvę ir trikotažas šalia buvo. Netrukus pamatėme, kad negalime suvaldyti veiklų, todėl susikoncentravome į trikotažo, uniforminių rūbų gamybą. Už to ir užsikabinome. Iš jėgos struktūrų, tai pirmasis buvo Krašto apsaugos megztinis, kuris, beje, yra iki šiol. Vėliau atsirado muitinės megztinis, policijos megztinis. Labai daug į Angliją, Norvegiją išvežėme“, - DELFI teigė J. Martikaitis.
Pastaruoju metu „Garlita“ orientuojasi ne tik į karinių, bet ir į kasdienių rūbų gamybą. Garliavoje gaminami garsių pasaulio prekės ženklų drabužiai, tačiau dėl komercinės paslapties jų negalima skelbti.
„Mes kiekvienais metais Paryžiuje pristatome kolekcijas – pavasariui ir rudeniui. Osle, Duseldorfe, Kelne, Londone – apie metus turime 16 pasaulinių parodų“, - sako J. Martikaitis.
Verslo partnerių „Garlita“ šiuo metu turi daugiau nei keturiose dešimtyse pasaulio šalių – pradedant Europa ir baigiant Azija, Afrika. Įmonėje dirba ne tik Lietuvos, bet talkina ir užsienio šalių dizaineriai.
„Dizaineris turi jausti, koks pulsas Paryžiuje, koks pulsas Milane, koks pulsas Londone. Tai geriausiai jaučia žmogus, kuris ten gyvena. Aš iš Garliavos, tai iš kur man žinoti, kokios tendencijos kitąmet bus Milane? Turi dalyvauti mados virtuvėje kiekvieną dieną. Sukūrėme pasaulinį tinklą ir kuo puikiausiai vystosi. Dabar madinga sakyti – klasteris. Mes kaip klasteris dirbame pakankamai senai“, - sako J. Martikaitis.
Komiška verslo pradžia
J. Martikaitis su šypsena prisimena verslo pradžia prieš du dešimtmečius. Tuomet Krašto apsaugos ministerija (KAM) gavo labdaros siuntą iš Danijos. Kolegos iš užsienio lietuviams atsiuntė panešiotų megztinių.
„Paskambino iš KAM ir sako: atvažiuokite, reikia kažką daryti – mes ne speacialistai, neišmanome. Bet tikrai tie megztiniai nešioti, skalbti, rankovės ištampytos. Gėda kareivius į gatvę paleisti. Sakys žmonės, kas čia tokie laksto? Tai jie taip ir neaprengė kareivių tais megztiniais – gautą labdarą atidavė kaip labdarą kitiems“, - šypsosi „Garlitos“ vadovas.
Šis įvykis buvo paskata žengti į uniformų gaminimo rinką.
„Mes pasikvietėme patyrusią dizainerę, kuri buvo išstudijavusi tarpukario kariuomenės madą, stilių. Kartu pradėjome kurti ir taip atsirado policijos megztiniai. Vėliau atsirado muitininkų megztiniai. Rezultatas visai neblogas, jei iki šios dienos, kai jie išsilaikė 20 metų, nėra ką keisti. Jei nėra keisti, reiškia viskas gerai padaryta“, - sako J. Martikaitis.
Pagrindinis jėgos struktūros organiziacijų reikalavimas rūbams – jie turi būti praktiški ir ilgaamžiai.
„Jie tvirti. Mūsų megztiniai – 70 procentų vilna ir 30 proc. akrilas. Jis neleidžia vilnai veltis. Išskalbus jis atrodo kaip naujas“, - sako J. Martikaitis.
Technologijos primena mokslinę fantastiką
Tačiau kai kuriems kariškiams nepakanka vien tik praktiškų drabužių. Tuomet prasideda itin sudėtingos technologijos. Toks metodas naudomas gaminant povandeninių laivų jūreivių apatines aprangas.
„Vitamino molekulė, apvelkama kapsule, kad galėtų įsikabinti į žaliavą, prieš pradedant verpti. Ji turi išsilaikyti 60 skalbimų ir nepasišalinti. Reaguojant su žmogaus prakaitu, šis tą apvalkaliuką iš lėto tirpdo ir jis atiduoda vitaminą tiesioginio kontakto su kūnu metu. Čia būna vitaminai A, E, D. Šie rūbai skirti povandeninių laivų jūreiviams. Atominiame laive būna 160-180 žmonių, kurie po vandeniu praleidžia apie pusmetį. Reikia pasiimti geriamo vandens, maisto, vaistų. Paskaičiuota, kad vien vaistų reikia 200-300 kg. Povandeniniame laive labai ribojamas svoris. Tas pats, kas kosminiame laive – kaip į viršų, taip ir į apačią. Net šlapimas vėl perdirbamas į geriamą vandenį. Tai vitaminus kiek įmanoma įterpia į rūbus. Tokiu būdu žmogus ir aprengtas, ir pasotintas vitaminais“, - technologijas aiškina J. Martikaitis.
Panašios technologijos pritaikytos gaminant rūbus kariams, kurie tarnavo Afganistane ar Irake.
„Šie rūbai buvo kurti snaiperiams. Juk negali gulėdamas snaiperis uodus vaikyti, gaudyti ir kasytis. Abi rankos turi būti ant ginklo ir akis tiesiai nutaikyta. Jis turi būti taip apsaugotas, kad jo jokie uodai ar vabalai nepultų. Kai uodas nutupia ant žmogaus jis turi chemikalą, kuris nuskausmina įkandimo vietą. Vėliau yra suleidžiamas serumas, kuris atskiedžia kraują, kad jis galėtų daugiau iščiulpti kraujo. Kitaip kraujas labai greitai užkrešės. Tai tas uodo chemikalas reaguoja su tuo chemikalu, kuris yra ant rūbų. Uodas gauna tokią reakciją, kaip mes basi ant raudonų žarijų atsistotume“, - sako „Garlita“ direktorius.
Beje, ši technologija pritaikyta ir kasdienybėje. Šiuos rūbus pamėgo medžiotojai ir žvejai. Toks kostiumas kainuoja apie 170 eurų.
Sėkmės formulė – kryptingas darbas
„Garlita“ nuolat dalyvauja skelbiamuose konkursuose jėgos struktūrų aprangų gaminimui, tačiau konkurencija šiai dienai pakankamai arši. Tradiciškai sunku konkuruoti su Kinija.
„Jie turi pigesnę darbo jėgą, pigesnę žaliavą. Yra ir Kinijoje labai kokybiškų gaminių. Bet mūsiškiai nori pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Tai su tokiais vienadieniais prekiautojais sunku konkuruoti, tačiau dabar įvestos taisyklės, kad tokių vienadienių verslininkųnepasitaikytų. Nes tada nėra nei garantijos, nei nieko. Mes savo gaminiams duodame 12 mėnesių garantiją“, - sako J. Martikaitis.
Pamažu pakaunės įmonės personalo skaičius augo ir šiandien bendrovėje Garliavoje ir siuvimo ceche Alytuje dirba per 200 specialistų, o apyvarta nuo veiklos pradžios išaugo kone 20 kartų.
„Jei norėsi prabagotėti per vieną dieną – nieko nebus. Viskas, kas versle daroma skubotai ir greitai norint didelių pinigų – viskas greitai baigiasi. Mes iš lėto kilome. Ne taip, kad per metus du iškilo įmonė. Mes per 10 metų su savo apyvartiniu kapitalu, su savo uždirbtais pinigais vėl investavome į naujas technologijas, rinkų paieškas, parodas. Ilgalaikis ir kantrus darbas. Jokios sėkmės paslapties nėra“, - sako. J. Martikaitis.
Šiandien įmonės specialistai dirba su pačia naujausia technika. Kaip žinia, naujos technologijos yra ir įspūdingai brangios. Tačiau be naujausių technologijų sunku pasiekti verslo aukštumų.
“Reikia investuoti į brangias mašinas, įrangą. Jei neturėsi naujausios ir geriausios įrangos tai nedalyvausi konkurse. Vienos geros mezgimo staklės kainuoja apie 100 tūkst. eurų, o tų staklių reikia turėti apie 50”, - skaičiuoja J. Martikaitis.
Lietuvoje mokslo ir verslo bendradarbiavimą skatina Europos Sąjunga. Praėjusiame ES finansiniame laikotarpyje daugiausia dėmesio ir lėšų, skatinant mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrą, teko integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų infrastruktūros projektų įgyvendinimui. 2007 – 2013 m. finansavimo laikotarpiu buvo kuriami tyrimų centrai, mokslo ir technologijų parkai, technologijų perdavimo centrai, įsigyta būtina laboratorinė įranga. Šiuo pagrindu Lietuvoje buvo sukurti penki verslo ir mokslo slėniai: „Saulėtekio“ ir „Santaros“ Vilniuje, „Santakos“ ir „Nemuno“ Kaune, taip pat „Jūrinis“ Klaipėdoje.
