Tačiau dažnai vykstant diskusijoms, ko verta atsiklausti tautos, o ką palikti spręsti ekspertams ir atstovaujamajai valdžiai, norėčiau pakalbėti ne apie dvigubą pilietybę, be abejo, vertą dėmesio temą, kurioje ginčus, matyt, turės spręsti būtent tauta per referendumą. Ne, stebėdamas, kaip Airijoje tauta nusprendė leisti tos pačios lyties santuokas, norėčiau pasvarstyti, ar tai būtų įmanoma ir mūsų šalyje.
Lietuva dažnai lyginta su Airija tiek istoriniu, tiek kultūriniu, tiek demografiniu požiūriu: abi tautos ilgus šimtmečius kentėjo priespaudą ir okupaciją, sunkiai išsikovojo laisvę XX a. pradžioje, patyrė ne vien kolonizaciją, bet ir didžiulę emigraciją, abu kraštai yra katalikiški, agrariniai ir yra nedidelės šalys. Tarpukariu Lietuva ekonomiškai buvo kur kas geriau išsivysčiusi valstybė negu Airija, ir lietuviui emigruoti į Airiją būtų buvęs toks pat absurdas, kaip dabar į kokią Armėniją. Vis dėlto, laikai pasikeitė ir dabar keista įsivaizduoti, kad viskas kažkada buvo kitaip... Ne vien ekonominis, bet ir kultūrinis paralyžius sustingdė Lietuvą 50 metų. Todėl dabar mes ne vien ekonomiškai esame airių seniai aplenkti, bet ir politinės kultūros, sąmoningumo ir vakarietiškumo kontekste atsiliekame. Kai šių metų gegužės 22 d. Airijoje vyko referendumas, kuriame buvo klausiama, ar leisti tos pačios lyties santuokas, bendra atmosfera ir diskusijų lygis toli gražu nepriminė lietuviškų.
Įdomus faktas, kad tiek Lietuva, tiek Airija homoseksualius santykius dekriminalizavo tais pačiais 1993 metais. Tačiau tuo panašumai šioje sferoje ir baigiasi. 2013 m. Vilniuje vykęs vos antras šalies istorijoje „Baltic Pride“ renginys sukėlė visuomenėje didžiules diskusijas ir milžinišką pasipiktinimą, kurį su mielu noru eskalavo žiniasklaida, ieškanti sensacijų ir besimėgaujanti tykštančiomis iš oponentų burnų putomis. Homoseksualumo tema iki šiol kaitina kraują daugumai lietuvių, kurie suvokia seksualines mažumas kaip „degraduojančių Vakarų“ ginklą prieš šeimos vertybes neva visais laikais puoselėjusią mūsų tautą. Čia Lietuvos ir Airijos atvejis atrodo išties nesulyginamas.
Ar įmanoma, kad Lietuvoje būtų įteisinta bent jau tos pačios lyties asmenų partnerystė, ką pagaliau išdrįso pasiūlyti 9 Seimo nariai? Jeigu tai bus politinis, parlamente sprendžiamas klausimas, galbūt to ir galima tikėtis. Vis dėlto, ar nebijos politikai prarasti tautos palankumo, tautos, kurios absoliuti dauguma tokiam įstatymui nepritartų, kurios dauguma atvirai deklaruoja neapykanta homoseksualiems žmonėms ir su pavydu žvalgosi į kaimyninės Rusijos praktiką, kur baudžiama ne už diskriminaciją ir neapykantą skatinančius komentarus, o už „homoseksualizmo propagandą“. Tuo sunku patikėti, juo labiau, kad populistai nepraleis progos eilinį sykį parodyti savo homofobiškų nuostatų, apeliuodami į žmonių nuomonę ir neracionalias baimes. Lietuvoje, kur partijos rinkėjų dėmesio siekia ne vykdydamos savo ideologines nuostatas, ne tęsdamos kairės ar dešinės tradicijas, o pigiai apeliuodamos į publikos įgeidžius, sunkiai įmanoma, kad tokie klausimai būtų sprendžiami normaliai ir adekvačiai.
Rinkėjai, kurie vėl ir vėl išrenka homofobiškus Seimo narius, kurie be savo didžiulio susidomėjimo seksualinių mažumų klausimais nieko kito parodyti nesugeba, yra veidmainiai. Lietuviai, nepatenkinti mažais atlyginimais, reikalauja „europietiškos algos“, jos negavę, skuba emigruoti į tokias šalis, kaip Didžioji Britanija, Airija, Norvegija. Tose šalyse yra įteisintos tos pačios lyties santuokos. Tose šalyse žmogaus teisių ir lygybės temos nėra antraeilės, tačiau net ir norėdami gyventi kaip ten, tautiečiai toliau skleidžia homofobiją ir baisisi „degradavusiais“ Vakarais.
Radikaliausi siūlo išstoti iš ES ir eiti „savo keliu“. Tačiau Europos Sąjungos lėšos, investuotos į mūsų šalies ūkį, jų manymu, regis, yra visai puikus dalykas. Gyventi kaip europiečiai norėtų, matyt, didesnė dalis Lietuvos, tačiau, kai prieinama prie tokių Europoje savaime suprantamų dalykų kaip visų žmonių lygybė prieš įstatymą ir kova su diskriminacija, čia dauguma staiga apsigalvoja ir, turbūt, labiau norėtų šlietis prie Rusijos... Argi tai ne veidmainiška? Kažkodėl tikima, kad pinigai ir gyvenimo lygis savaime turėtų išaugti, visiškai nesikeičiant mentalitetui ir supratimui. Tačiau būtent tai ir yra esminis dalykas, skiriantis mus nuo Vakarų. Nors tos pačios lyties santuokos – visur karštų diskusijų tema, tačiau Lietuvoje jokia diskusija šia tema paprasčiausiai neįmanoma, kadangi dauguma užima mesianistinę ir neklystančią poziciją, o kiti jai – tik ES atsiųsti propagandininkai.
Tačiau, grįžtant prie referendumo temos, ar įmanoma, kad Lietuvoje vyktų toks referendumas, kuris įteisintų tos pačios lyties santuokas? Be abejo, atsakymas čia lengvas – ne. Įsivaizduoti, kad toks referendumas galėtų vykti, be abejo, galima (galiausiai, būta siūlymų rengti referendumą dėl „homoseksualumo propagandos“ uždraudimo), netgi teigčiau, kad jis įvyktų – aktyvumas, matyt, nebūtų menkesnis negu per kokius savivaldos rinkimus, o dar, jei data būtų pasirinkta, kad dubliuotųsi su kitais rinkimais, didelis aktyvumas garantuotas.
Diskusijos ir kampanija, matyt, būtų aktyvesnės nei per kitą referendumą. Tačiau, šiaip ar taip, sprendimas būtų neigiamas. Idėja, kuri, beje, toje pačioje Airijoje sukėlė klausimų – ar dera mažumų klausimą patikėti spręsti daugumai, kuri nėra suinteresuota mažumų gerove – yra ginčytina, bet pas mus tautai pateikiami dar ne tokie subtilūs klausimai. Galiausiai, referendumas nepaliktų abejonių: scenarijus, pagal kurį Seimas įteisina tos pačios lyties santuokas ar partnerystę, reikštų, kad visuomenėje kiltų didelis pasipiktinimas ir labiausiai dėl to, kad šis sprendimas, toks aktualus daugeliui, buvo priimtas politikų, neatsiklausius tautos. Todėl, laimėjus tokiam referendumui, kaip Airijoje, ginčai netenka prasmės.
Airija, beje, buvo ta šalis, kuri atmetė Lisabonos sutartį referendume, tuo metu Lietuva buvo tapusi pirmąja šalimi, minėtąją sutartį priėmusia be didesnių ginčų Seime. Atsiklausti tautos daugelyje Vakarų šalių yra įprastas reiškinys, kai kalbama apie rimtus, visuomenę dominančius klausimus. Deja, Lietuvoje, jei vyktų toks referendumas, kaip šiomis dienomis Airijoje, rezultatas būtų atvirkštinis ir ilgam nublokštų šalį į praeitį. Homofobai triumfuotų, radikalioji tautos dalis užtemdytų pavienius balsus „Už“ ir tai būtų viskas. Būtent čia ir yra tas skirtumas tarp mūsų ir airių. Būtent čia nėra jokio trumpalaikio sprendimo.
Tikėtis, kad kažkas pasikeis savaime, galima, tačiau kodėl turėtų? Šviesti visuomenę ir parodyti, kad jos baimės nepamatuotos, įmanoma, tačiau pasipriešinimas yra ir bus didelis. Jis atrodo toks didelis todėl, kad nėra diskusijų ir nėra viešai pasisakančiųjų (išskyrus vos kelis) už tos pačios lyties partnerystę. Diskusijos šia tema yra arba neapykantos kupini komentarai, arba sensacijų vaikymasis – kas ką pabučiavo muzikinio konkurso metu ir pan. Homoseksualių žmonių problemos pateikiamos visuomenei arba kaip „pikantiškos“ naujienos iš užsienio elito gyvenimo, arba kaip provokuojančios žinutės apie „nerimstančius gėjus“, reikalaujančius „kažkokių teisių“. Dėmesio šiai temai netrūksta tik iš homofobų pusės – jo visada per akis. Tuo metu pritariančių, už lygias teises pasisakančių žmonių balsų negirdėti arba girdėti labai mažai. Taigi, referendumas, kad ir nepasisekęs, gal taptų bent proga rimtai diskusijai, kurios Lietuvoje iki šiol nėra.
Dažnai teigiama, kad yra daug svarbesnių problemų mūsų šalyje negu tos pačios lyties santuokos. Taip, tai tiesa, tačiau visas problemas verta spręsti ir rimtai vertinti. Homoseksualių asmenų problemos mūsų šalyje pateikiamos ne kaip rimtos, nebent kaip „šeimos vertybėms“ grėsmę keliančios, todėl rimtą diskusiją šią tema retai kada išvysi žiniasklaidoje, nuo kurios visuomenės nuomonė tokia priklausoma.
Tradicines vertybes pabrėžiančioje Airijoje diskusijos vis dėlto prasidėjo ir dabar ši šalis referendume triuškinančia persvara pritarė tos pačios lyties santuokoms. Akivaizdu, kad Lietuvoje iki tokio referendumo dar toli, bet gal būtent toks referendumas sukeltų rimtas ir racionalias diskusijas šia tema ir kažką pakeistų, jei ne įstatymuose, tai bent jau žmonių sąmonėje? Ir gal kada nors ir Lietuvoje išauštų toks rytas, kaip šiandien Airijoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!