Garsusis amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra pasakęs: „Vienišumas pasireiškia tada, kai nesijaučiame gerai būdami su savimi pačiais.“
Emocinis atotrūkis
„Kartais jaučiu, kad mano vyras yra labai nutolęs“, – skundėsi Kotryna, pasakodama apie nusivylimą santykiais. Buvimas kartu jai kėlė džiaugsmą ir teigiamų emocijų, tačiau to nepakako. Kotryna jautėsi sutrikusi. Vienišumas buvo anaiptol ne tai, ko ji tikėjosi iš trejus metus trukusios santuokos. „Jeigu šie santykiai būtų sėkmingi, – svarstė ji, – taip nesijausčiau.“
Įprastai vienatvę nulemia mūsų suvokiama santykių kokybė, o ne objektyvus buvimas kartu su partneriu. Vienišumas į poros gyvenimą įsliūkina lėtai, o atotrūkis nuo sutuoktinio ar partnerio auga pamažu.
Ilgainiui diskusijos apie pomėgius, pasaulio įvykius, asmeninius tikslus ir svajones išblėsta, o tarpusavio pokalbiai tampa paviršutiniški ir epizodiški: reikia nupirkti duonos, skambino tavo mama, ar sumokėta sąskaitą už internetą. Arba poros pokalbiai tiesiog ima suktis vien apie tėvystės rūpesčius.
Esame linkę įsisukti į kasdienę rutiną, kuri taip pat prisideda prie emocinio nutolimo poros gyvenime: vyras vakarais leidžia laiką žiūrėdamas televizorių, o žmona sėdi prie kompiuterio; vyras eina miegoti vidurnaktį ir keliasi 8 val. ryto, žmona gulasi ir keliasi bent dviem valandomis anksčiau, arba atvirkščiai.
Šeimų konsultantė Mery Jo Rapini pastebi, kad vienišiausi pasijuntame ne tada, kai būname vieni, o gyvendami santuokoje arba su partneriu. Nors partneriai nejučia vienas nuo kito emociškai atitolsta, fiziškai jie vis dar šalia, dalijasi tais pačiais buities rūpesčiais.
Jeigu partneris išvykęs į Aziją, o jūs likote namie, tačiau vienas su kitu dažnai bendraujate telefonu, siuntinėjate žaismingas žinutes ar el. laiškus, neabejotinai jausite glaudų emocinį ryšį ir tarpusavio artumą. Kita vertus, kai partneris fiziškai yra prie pat, tačiau į mus nekreipia jokio dėmesio, kyla jausmas, kad jis išvykęs į tolimus kraštus.
Porų konsultantas Bermie Dizonas, pastaruosius 30 metų konsultuojantis poras, pabrėžia, kad vienišumas į poros gyvenimą įsėlina dėl iš pažiūros nereikšmingų sprendimų: jis supras, jeigu vėl užsibūsiu darbe iki vėlumos; ji neprieštaraus, jeigu laiką leisiu su draugais. Kartojame sau, kad vis dar mylime vienas kitą, tačiau kitos veiklos ir nesibaigiantys pašaliniai reikalai pradeda užimti vis daugiau laiko ir užvaldo mūsų mintis. Ilgainiui partneriui skiriame laiko tik tada, kai nebelieka kitų įsipareigojimų.
Teigiama vienumos pusė
Psichiatras Markas Epsteinas tvirtina, kad net labiausiai nusisekus santykiams kartais pasijuntame vieniši. Atskirumo jausmas neišvengiamas, tačiau jis neturėtų būti skausmingas. Vienišumo įsismelkimas į santykius ne visuomet reiškia, kad vyksta kažkas bloga. Juk atskirumas suteikia erdvės atsigręžti į savo pačių stipriąsias puses ir ieškoti naujų savirealizacijos galimybių.
Pritardama šiai minčiai Ohajo universiteto dėstytoja dr. Lisa Jaremka teigia, kad, nors vienišumas slegia ir kelia psichologinį skausmą, vienuma gali būti išganinga palaima ir užuovėja nuo pasaulio keliamo triukšmo, jeigu tik mums pavyksta įsijausti į ramų buvimą su savimi.
Be to, minėtasis psichiatras M. Epsteinas priduria, kad vienumos jausmas, kuriame nėra vietos savigailai, leidžia mums savanaudiškai skirti laiko tik sau ir savo pomėgiams, o tai gali atverti naujų kūrybos ir asmeninio produktyvumo galimybių. Jeigu užtenka įkvėpimo, apie partnerių atskirumą galima kalbėti ir poetiškai, kaip tai darė meksikiečių poetas Octavio Pazas. Jis rašė: „Meilė – tai mylimo asmens išlaisvinimas.“
Iliuzijomis apipinti santykiai
Nejučiomis peršasi mintis, kad klaidinga manyti, jog raktą į laimę ir pilnatvę galima rasti išoriniame pasaulyje. Dažnai viliamės įsimylėti, sukurti šeimą, užkopti karjeros laiptais, pasistatyti svajonių namą, tikimės, kad viso to užteks ir pagaliau būsime laimingi. Tačiau dažniausiai paaiškėja, kad, įgyvendinus vieną tikslą, jo vietą tuojau pat užima kitas.
Dažnai trokštame visiško intymumo, kuris, deja, niekada nebus pasiektas. Vienintelis veiksmingas sprendimas šioje situacijoje yra vadovautis romėnų filosofo Senekos išmintimi ir puoselėti savo laimės bei pilnatvės jausmą, nelaukiant, kol kas nors kitas mums visa tai maloniai įteiks. Tik tai padės išsilaisvinti iš mąstymo pančių, apipintų iliuzijomis, kad kitas asmuo gali mums suteikti pilnatvę ir išvaduoti nuo vienišumo.
Šiai minčiai antrina ir amerikiečių psichiatras Morganas S. Peckas. Itin didelio populiarumo sulaukusioje knygoje „Nepramintuoju taku“ jis rašo, kad meilei reikia labai daug pastangų, o darnūs poros santykiai ir abiejų partnerių jaučiama pilnatvė nėra savaiminė duotybė. Pasak autoriaus, jeigu savo egzistencijos neįsivaizduojame be kito asmens ir mums reikia, kas partneris nuolat būtų šalia, tai paprasčiausiai gali reikšti, kad parazituojame to asmens atžvilgiu.
Šiuo atveju kalbama visai ne apie meilę, nes žmogus neišbūna vienas, galbūt jis net yra praradęs savo identiteto jausmą ir save vertina tik kaip antrąją pusę. Rašytojas pabrėžia, kaip svarbu suvokti, kad meilė yra ne kas kita, o mūsų pasirinkimas. Jeigu du žmonės sugeba išgyventi vienas be kito, tačiau renkasi būti kartu, tada galima kalbėti apie meilę ir darnius poros santykius, kur retkarčiais pasireiškianti vienuma neaptemdo bendrumo jausmo.
Mažiau vienumos, daugiau bendravimo
Artimus santykius kuriantiems žmonėms psichologas Neillas Neillas pataria išsaugoti stiprų asmeninį identitetą. Svarbu turėti savo draugų ratą. Be to, jeigu įmanoma, reikia neapleisti profesijos, išsaugoti savo pomėgius ir interesus, kalbėtis su partneriu apie tai, ką galvojate, jaučiate, dalytis patirtimi, aptarti lūkesčius, kurių turite vienas kito atžvilgiu. Tam pritaria ir psichologas G. Winchas, rekomenduojantis išbandyti šias paprastas strategijas, padedančias kurti partnerių bendrystę.
Imkitės iniciatyvos. Jeigu jaučiate vienišumą, tikėtina, kad panašiai jaučiasi ir jūsų partneris. Gali būti, kad jūsų antroji pusė taip pat yra įstrigusi emocinio atotrūkio gniaužtuose ir šioje situacijoje jaučiasi bejėgiškai. Tokiu atveju pravartu kalbėtis apie susidariusią situaciją ir įsiklausyti vienam į kitą.
Leiskite laiką kartu. Jeigu jūsų partneris kitame kambaryje žiūri mėgstamą laidą, atsisėskite greta ir tarstelėkite ką nors panašaus: „Tau taip patinka ši laida, suteiksiu jai progą patraukti mano dėmesį.“ Bent pasistenkite nuoširdžiai pažvelgti į tai iš partnerio perspektyvos ir įžvelgti teigiamų dalykų jį dominančioje srityje. Be to, visada galima pasiūlyti kartu pasivaikščioti po parką, gaminti vakarienę ar tiesiog pažiūrėti filmą.
Stenkitės į viską pažvelgti savo partnerio akimis. Kuo ilgiau gyvename su partneriu, tuo labiau esame linkę manyti, kad žinome, ką jis galvoja. Tačiau tai tik dar viena poros santykius galinti apnuodyti iliuzija. Įsijausti į kito asmens vaidmenį nėra lengva, tam reikia deramai įsigilinti į kito situaciją, jausmus ir mintis. Pastangos įsijausti į partnerio poziciją neabejotinai prisidės prie tarpusavio ryšio sustiprinimo.
Apibūdinkite situaciją nevertindami. Dažnai poros gyvenimą apsunkina nuolatinės interpretacijos ir vertinimai, tipiškai prasidedantys žodžiais „tu visada“ arba „tu niekada“. Tokie visa apimantys apibendrinimai neišvengiamai kelia neigiamų jausmų, norą priešgyniauti arba, dar blogiau, emociškai atsiriboti vienam nuo kito.
Užuot kritikavę partnerio asmenybę, verčiau apibūdinkite pačią situaciją, pavyzdžiui: „Matau, kad šįvakar esi pavargęs ir nenusiteikęs pramogauti.“ Tai neabejotinai sušvelnins įtampą ir leis užmegzti konstruktyvų dialogą.
Nors vienišumas, įsisukęs į poros gyvenimą, gali sukelti nemažai psichologinio diskomforto, jis taip pat gali suteikti galimybę pažinti save ir skirti laiko sau bei savo pomėgiams. Amerikiečių rašytoja Maya Angelou yra labai tiksliai pasakiusi: „Jeigu mums kas nors nepatinka, pakeiskime tai. Jeigu negalime to pakeisti, keiskime savo požiūrį.“
Daugiau straipsnių skaitykite naujame gegužės-birželio „Psichologija Tau“ numeryje.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
