A. Užkalnis nelaukė Vilniuje antro žmoniško meksikietiško restorano

Vilniuje taip jau Dievo patvarkyta nuo seno, kad yra vienas Gedimino pilies bokštas, viena Prezidentūra, vieni Valdovų rūmai, vienas oro uostas ir vienas geras meksikiečių restoranas. Ir visi galvojo, kad taip ir bus per amžius, nes kam lietuviams daugiau Šiaurės Amerikos pramanų, mums ir taip gerai, mes labiau linkę prie tikrojo Baltijos jūros paveldo: picų ir šašlykų.

Aš irgi maniau, kad vienintelis geras Vilniaus meksikiečių restoranas yra Sofa de Pancho (Visų Šventųjų gatvėje), kuris taip mylimas žmonių, kad, ko gero, vienintelis, kurį reikia kaskart užsisakinėti prieš savaitę – ten norinčių daugiau, negu pas gerai negalias diagnozuojantį gydytoją po šauktinių sąrašo paskelbimo. Visur kitur – meksikiečių virtuvės vien pavadinimas.

Restoraną „Salsa“ Naugarduko gatvėje man užrodė bičiulis Tomas Nicholsonas, kuris yra garsios kulinarės vyras ir picerijų savininkas. Sako, tu gyveni visai netoli to naujo meksikietiško. Sakau, ar ne? Sako, taip, tikrai. Jam tas restoranas, visai neseniai atsidaręs, pasirodė vidutiniškas; kitas autoritetas ir patyręs valgytojas, Aidas Puklevičius, sakė, kad labai neblogai, bet dar tik pati pradžia, jie gal net ne visai susistygavę.

Aš pagalvojau, o man ką. Aš nelauksiu, kol pakvies. Aš niekada nelaukiu kvietimo.

Tai ir nuėjom, na, ir sakau kaip visada: „žinote, kas aš toks?“. Puolė ant kelių, sako, žinom, žinom, sveiki atvykę, sako, šiandien valgykit viską ką norite nemokamai, ir gerkite iki dugno, jūs ir jūsų draugai visada čia laukiami svečiai, ir nereikia mums jūsų pinigų, tegu jus Dievulis laimina, tik valgykit ir parašykit iš teigiamos pusės.

Na, iš tikrųjų nieko šito nebuvo, nes niekada nebūna, bet jūs galvokite, kad buvo.

Restoranas įsikūręs panašiose patalpose, kaip ir greta esanti Centrinės Azijos patiekalų „Kinza“ – atrodo, kaip kažkokios įstaigos buvusi valgykla, ar gal bufetas. Žinote, tokios margos betono grindys. Tarybinė estetika.

O daugiau viskas kaip pas žmonės – paprasti baldai, šiek tiek meksikietiškų akcentų – kaktusai, vazonėliai, bet nėra plačiabrylių sombrero kepurių ir tos įkyrios „ay-ay-ay“ muzikos, kurią, kai netyčia įsijungi Amerikoje vairuodamas, tai negali išsijungti. Atrodo, kad stotis groja visą laiką tol vieną dainą, ir gali laukti valandų valandas, smalsaudamas – tai ar bus kas nors dar, ar vis grosite tą pačią? Tai blogiau net už TV laidą „Duokim garo“, kur bent jau dvi dainos yra, kurias groja pakaitomis jau dvidešimt metų kiekvieną penktadienį.

Užtat meksikiečiai turi skanesnį maistą, negu lietuviai (kas turbūt paaiškina, kodėl pasaulyje lietuviškų restoranų yra gal penki, o meksikietiškų – penki šimtai tūkstančių).

Aidas Puklevičius sakė, paragauk tų pyragėlių (empanadas) su jautiena, ką ir padarom (€4,85). Tikrai geri, ir nepaisant to, kad gruzdinti, bet ne per riebūs, ir nebėga taukais, kaip kokie čeburekai (pagalvojau, kad pasiilgau gero čebureko, pasakykit kas nors, skaitytojai, kur tokį gauti, ir geriausia būtų, kad ne su benamių katinėlių sprandine būtų viduje).

Enchiladas (tokie blyneliai, jei nežinote) su jautiena, aplieti sūriu, kainuoja €7,95 ir yra švelnūs ir gausūs skonio, ypač gerai su meksikietišku alumi („Desperado“, €2,30 už buteliuką, su truputėliu tekilos prieskonio).

Restoranas labiausiai didžiuojasi vištienos sparneliais (allas de pollo, €6,75), man tai labai patiko, o kolegė valgytoja sakė, gerai būtų, kad be to raudono glaisto, sakė, kitą kartą reikės užsisakyti be jo. Nors aš įtariu, kad jų be raudono padažo nebūna, kaip nebūna cepelinų be spirgų arba penktojo maršruto troleibuso be kišenvagių.

Visko viršūnė buvo quesadilla con pollo (tarp dviejų blynelių įdėta vištiena, toks lyg labai plonas sumuštinis, €6,20) – galima valgyti ir valgyti ir niekada nesustosiu. Kada nors, kai vakare suims nežmoniškas alkio jausmas, eisiu ten ir užsisakysių tų kesadijų ir valgysių, alum užsigerdamas, kol užsnūsiu ir tegul tada mane nuneša į namus ir paguldo į lovą ir apkamšo ir aš sapnuosiu ūsuotus meksikiečius, grojančius gitaromis.

Dar jie atnešė paragauti Margaritos (čekyje „savaitės kokteilis“, €3,50, na, juk Meksikos restoranas, ir tai galėtų būti kiekvienos savaitės kokteilis), išgėrėm ir sakom, viskas, neškit sąskaitą, daugiau nebegalim valgyti. Pravalgėme €44 ir dar sumokėjome arbatpinigių.
Ar tai kažkokia nereali fantastika ir kelionė į Meksiką? Ne, tai kelionė tik į Naugarduko gatvę Naujamiestyje, ir labai smagus maistas, draugiškas padavėjas, galintis patarti, ir antrasis meksikiečių restoranas Vilniuje, į kurį vertą grįžti. Vilniuje tai labai didelis pagyrimas ir pasiekimas.

Keturios žąsys iš penkių.

Salsa Bar and Grill, Naugarduko g. 12, Vilnius. Tel. [phone]. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:30 iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:30 iki vidurnakčio.