Nusivylusios, pasiklydusios, nuskriaustos, turinčios polinkį į alkoholį – visos jos yra laukiamos E. Kubilienės įkurtuose globos namuose. Apie tai, kodėl ji įkūrė tokią organizaciją ir kokių svetimų klaidų ji stengiasi nedaryti – be jokių nutylėjimų moteris pasakojo DELFI.
Nesmerkia motinų
„Ar jūs pati turite vaikų ir dar gyvą motiną?“ – prieš pradėdama pokalbį manęs paklausė Elena Kubilienė. Į abu klausimus išgirdusi teigiamą atsakymą, ji atsidūsta ir pradeda pasakoti savo istoriją. Istoriją, kurią būtų galima panaudoti kino filmui. Istoriją, kurią vaikų globos namų vadovė noriai pasakoja dėl to, kad motinos, norinčios pasiduoti, suklustų ir susiimtų: nes jos šioje istorijoje yra svarbiausios. Tiesa, svarbiausios jos yra ne tik šiame E. Kubilienės pasakojime.
„Žinote, aš visada labai palaikau mamas ir visada pabrėžiu, kad jos yra labai svarbios. Vaikams reikia motinos, kokia ji bebūtų, negalima iš vaiko jos atimti, net jeigu ji kurį laiką nenori to vaiko, tai gali praeiti, gal tai laikina jos būsena, vaikams tikros motinos niekas nepakeis“, – pasakojo E. Kubilienė.
Toks pašnekovės požiūris lėmė tai, kad ji skyrė daug laiko moterims kalbėdama su jomis, bandydama padėti išspręsti psichologines problemas jos organizuojamose moterų stovyklose. Pasak pašnekovės, svarbiausia tokių moterų nesmerkti ir neatstumti.
Nenorėjo priimti į vaikų namus
Vaikų globos namų vadovės vaikystės istorijoje nėra vietos tėvams, kurie vartojo alkoholį ar būtų nesirūpinę vaikais. Nelaimė ją ir jos brolį ištiko po to, kai už laisvą Lietuvą kovojęs žuvo tėtis, o po dešimt metų nuo jo netekties pasiligojo ir mirė mama.
„Atsimenu, kai mama parsivedė paklydusį, namų neturintį berniuką, kaip ji įpylė į vonelę vandens, prausė jį, davė valgyti ir kartojo: „neduok Dieve mano vaikams taip“, tačiau tai tapo savotišku palaiminimu tam, kuo užsiėmiau visą gyvenimą, rinkdama paklydusius ir nuskriaustus vaikus bei augindama juos", - virpančiu balsu kalbėjo E. Kubilienė.
Tačiau jau po kelerių metų, mirus mamai, ji liko ir be tėvų, ir be namų: sudegė namas ir visi asmeniniai daiktai. Po tokių įvykių kartu su broliu ji buvo išvežta į Pagėgių vaikų namus. Tiesa, jų duris atverti direktorius norėjo tik Elenos broliui.
Tos moteris E. Kubilienė nepažinojo ir tai nebuvo jos giminaitė, tai buvo darbuotoja, po kurios prašymo direktoriui mažajai Elenai atsirado ir lova, ir vieta vaikų namuose. Geroji moteris pasirūpino ir jos asmens dokumentu, tiesa, nors šis buvo ir su netikslia jos gimimo data.
„Padarė netikslius dokumentus, aš labai ilgą gyvenimo laiką gyvenau su netikra savo gimimo data, bet nebe tai buvo svarbiausia“, - sakė moteris.
Išvežė brolį
Svarbiau jai buvo susitikimas su broliu, kurį, nieko nepasakius ir neinformavus, išvežė iš vaikų namų. Kalbėdama apie tą situaciją, moteris atsiduso: ji nežinojo, nei kur, nei kodėl išvežė jos brolį. Apie atsisveikinimą negalėjo būti ir kalbos. Laiminga diena savo gyvenime ji vadina tą, kai pamatė jau suaugusį, į tarybinę armiją besiruošiantį brolį. Ir tos dienos jai teko laukti šešerius metus.
Kalbėdama apie minėtus vaikų namus moteris nelaiko nuoskaudos, juose, pasak pašnekovės, ji jautėsi mylima. Našlaite ji pasijuto būdama vyresnė, būdama septintoke, nes mokėsi su vaikais, kurie galėjo pasigirti turintys tėvus.
„Tada labai stipriai jaučiausi vieniša, būtent tada kilo mintis, kad norėčiau namų, kuriuose visi tokie kaip aš gyventų kartu“, - apie savo svajones sakė pašnekovė.
Nors jai sekėsi sporto šakos, ji pasirinko geografijos studijas. Tiesa, pakovoti dėl galimybės studijuoti jai teko ir universitete. Moteris pasakojo, kad dėl jos šaknų, dėl už laisvą Lietuvą mirusio tėčio istorijos, jos nenorėjo priimti į universitetą. Bet visgi priėmė ir ji jau po kelerių metų džiaugėsi baigusi studijas. O vėliau ji įkūrė „Visos Lietuvos vaikų" globos namus.
Rengia stovyklas motinoms
25-eri metai – tiek laiko yra E. Kubilienės įkurtiems vaikų globos namams. Juose gyvena ir vaikai, ir kai kurių mamos. Dėmesys pastarosioms, pasak pašnekovės yra ypač svarbus.
„Negalima vaiko atplėši nuo mamos. Kokia ji bebūtų, reikia jai padėti, neatstumti, nesmerkti, daug kalbu su jomis, jos žino, kad yra visada laukiamos pas mus, ir, patikėkite, tai duoda rezultatų“, – teigė moteris.
Gerų rezultatų moteris sulaukė ir po to, kai pradėjo organizuoti stovyklas mamoms. Jų metu Elena nekviesdavo specialistų ar kitų ekspertų. Pirmąją stovyklos dieną moterims būdavo poilsio rėžimas: jos miega, ilsisi, bendrauja tarpusavyje.
Pirmą dieną Elena net ir pusryčius su kava patiekia joms į lovą. Taip ji siekia atkreipti jų dėmesį, sudominti, suartėti su jomis. Kitomis dienomis – visos kalba, išsipasakoja, kartais išsiverkia, pasidalina patirtimi ir tai padeda.
Moteris prisiminė atvejį, kada į stovyklą atvyko ir vienos šeimos tėtis. Kiek buvo džiaugsmo vaikų akyse. Jis ėmėsi taisyti visų batukus.
„Vaikai puolė prie jo, visi norėjo bendrauti, žaisti, padėti, to norėjo ne tik jo vaikai, bet ir kiti, Tai tik parodo, kad kokie bebūtų suaugusiųjų klystkeliai niekada nevėlu grįžti, ateiti, skirti dėmesį atžaloms“, – apie šeimos svarbą kalbėjo pašnekovė.
Mama ar tėtis – žmonės, į kuriuos gali kreiptis, kad ir kas benutiktų. Deja, ne visi turi laimę surinkę devynių skaičių kombinaciją pasidžiaugti jų parama – kartais žmonės, kurie turėtų būti artimiausi pasaulyje, tokių skambučių nelaukia arba ragelio pakelti jau nebegali... Ir jų vaikams tenka gyventi be tėvų.
Kartais apie skaudžius dalykus reikia kalbėti garsiai ir šįkart prašome tai padaryti jūsų. Padėkite nuimti šydą nuo gandais apipinto vaikystę globos namuose praleidusio žmogaus gyvenimo – jei kadaise tokia buvo Jūsų kasdienybė, prašome pasidalinti patirtimi: su kokiais sunkumais susidūrėte, ką išgyvenote ir kas jus paskatino sėkmingai judėti toliau? Galbūt patekote pas nuostabius įtėvius ir norite jiems tarti viešą dėkingumą žodį?
O gal esate vieni tų drąsių žmonių, kurie nuoširdžiai į savo šeimą priėmė jos neturėjusį mažylį? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir papasakokite, ko nereiktų bijoti tėvams, galvojantiems apie tokį sprendimą.
Laukiame Jūsų pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“ iki birželio 5 d. 10 istorijų autorių padovanosime 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą.
Konkurso taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo gegužės 19 d. iki birželio 5 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. birželio 6 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojai skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – dešimt 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratų;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.
