Nors į pasaulį jis žvelgia viena akele, tačiau pažinti tą pasaulį ir džiaugtis gyvenimu tai jam tikrai netrukdo ir niekada netrukdys. Tiesa, kol kas jo pasaulis tėra prieglauda...
Vienaakis Bilis jau nori kelti gyvenimo laivo bures ir nekantriai laukia ištikimų bendražygių – mylinčių ir rūpestingų šeimininkų, su kuriais galėtų keliauti per gyvenimą. Taigi, paskaitykite Bilio laišką, kurį jis skiria plačiajai visuomenei:
„Sveiki, čia aš, Bilis. Vienaakis Bilis. Esu mažas, tiesiog nykštuko dydžio šuneliukas. Mano vardas toks, nes dėl ligos netekau vienos savo akytės, tačiau pats manau, kad vardas man nelabai tinka ir žinot kodėl? Ogi todėl, kad savo prigimtimi, judrumu ir energija prilygstu Vienaakiui Piratui.
Tai štai – kasdien nuo pat ryto vis bandau nuveikti „ką nors gero“. Kiekvieną dieną turiu prižiūrėti visą prieglaudą, o ji, žinokit, tikrai nemaža. Jau vien porą kartų užlipus ir nulipus žemyn tais milžiniškais laiptais labai pavargsta mano trumpos kojytės.
Visa laimė, kad turiu gerąjį dėdę šunelį Šokoladą, prie kurio galiu pavargęs prisiglausti ir ant jo šilto kūno padėti savo pavargusią galvelę. Su mumis visada būna ir teta Stirna, bet ši vis „duoda“ man nurodymus: „ten neik“, „ten nelipk“.
Neklausau aš jos, bet bėda ta, kad jai pritaria ir visą dieną čia dirbantys savanoriai. Jie vis baiminasi, kad neužliptų ant manęs, kad neprispaustų tarpdury, todėl beveik visą dieną dar tenka „laidyti gerklę“, kad tikrai visi mane matytų savo kelyje.
Štai taip per dienas tenka darbuotis kartu su savanoriais, tačiau puikiai žinau, kad kasdien už gerai atliktus priežiūros darbus bus premija – tada savanoriai manimi jau nepasidalina. Jie visi susėda ant mano „didelio gulto“ su keistai dideliais puodeliais rankose, o aš kaip minkštas kamuoliukas keliauju iš rankų į rankas, kol mane užliūliuoja jų saldūs bučiniai ir meilūs žodžiai. Tada tyliai kaip koks kūdikėlis, o ne kaip koks Vienaakis Piratas, būnu paguldytas šalia dėdulės Šokolado ir tetulės Stirnos.
Ta akimirka tokia nuostabi, tik trunka ji neilgai, nes visi pakilę nuo „didelio gulto“ ir padėję iš rankų puodelius vėl pradeda lakstyti po prieglaudą į visas puses, o aš vėl keliuosi nuo šilto dėdulės Šokolado ir vėl pradedu viskam vadovauti.“
