Smulkūs akmenėliai ir skalda simbolizuoja vandenį, upes, didesni akmenys – salas ar kalnus, nedideli medžiai – ištisus miškus.
Vilniaus universiteto Botanikos sode prieš dvylika metų įkurtame japoniškame sode galima rasti visus pagrindinius komponentus: 500 tonų akmenų, kuriems surasti prireikė net dvejų metų, tvenkinys su vėžlio formos sala per vidurį, čiurlenantis upelis ir kriokliukas, pavėsinės, rododendrai, dailiai apkarpyti maumedžiai, žibintas, vingiuoti takeliai.
Botanikos sodo Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas mokslų daktaras Darius Ryliškis pasakoja, kad sodas įkurtas bendradarbiaujant su dviem sodų kūrėjais iš Japonijos.
„Nuo seniausių laikų japonai tikėjo, kad kalnų viršūnėse gyvena dievai. Kalnus supo medžiai ir vanduo. Iš šių Shinto įsitikinimų ir kildinamos pirmosios japoniškos sodininkystės tradicijos.
Vėliau didelę įtaką japonų sodų menui turėjo budizmas, atkeliavęs iš Kinijos. Sodai tapo tam tikrais rojaus modeliais. Kilmingieji stengdavosi sukurti sau prie namų rojaus kampelį. Nedaug yra išlikusių šio periodo sodų pavyzdžių.
Kitas ryškus japoniškų sodų periodas – vadinamieji Zen sodai arba tuštumos sodai. Jie skirti ne aktyviai veiklai, o meditacijai. Juos labai mėgo samurajai, kad medituodami galėtų nusiraminti ir atgauti jėgas. Tokiuose soduose daugiau akmenų nei žalumos ir paprastai jie būdavo aptverti, kad niekas netrukdytų susikaupti“, - pasakoja D. Ryliškis.
Vėliau iš Kinijos atkeliavo arbatos gėrimo ceremonijos. Joms buvo kuriami arbatos sodai, kurie buvo skirti dvasiniam apsivalymui prieš patenkant į arbatos gėrimo ceremonijos namelį. Šio sodo elementai buvo skirti tam, kad žmogus galėtų atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir pakylėtas pradėti arbatos gėrimo ceremoniją.
„Keitėsi istorija, galią įgavo pirkliai ir jie pradėjo sau kurti kitokius sodus. Tai buvo maži sodai. Juose pirkliai panaudojo prieš tai vyravusių sodų elementus, juos įrengdavo tarp namų ir ūkinių pastatų, tokie sodai būdavo vadinami kiemų sodais“, - sako D. Ryliškis.
Edo periodo (1615-1867) sodui būdingas Sukiya stilius, kai žmogus visada jaučiasi apsuptas gamtos. Dauguma Edo periodo sodų yra dviejų rūšių: akmenų ir pasivaikščiojimų sodai. Pasivaikščiojimų soduose dažnai naudojamas kraštovaizdžio „skolinimosi“ principas, kai sodą supantis kraštovaizdis įkomponuojamas į sodą arba vieta parenkama kalno šlaite, taip panaudojant natūralų aukščių skirtumą.
Vilniaus universiteto botanikos sodo Japoniškas sodas sukurtas vadovaujantis Edo periodo, japoniško pasivaikščiojimų sodo kūrimo principais ir pavyzdžiais.
Daugiau žiūrėkite reportaže.
