Pirmiausia jis konstatavo, kad JAV vis dar nepavyksta atsitiesti po ekonominio sunkmečio: nuo 1948 m. iki 2001 m., anot kalbėtojo, ilgiausiai JAV prireikė 30 mėnesių atsitiesti po recesijos ir nedarbo lygiui grąžinti į padėtį, kokia ji buvo prieš krizę. Po dabartinės recesijos jau praėjo 70 mėnesių, o darbo rinka į prieš tai buvusią padėtį JAV dar negrįžo.
„Jūs girdėjote, kaip praėjusių metų pabaigoje JAV buvo pastebėtas esminis darbo vietų augimas, - sakė A. Martinas. - Bet, jei jūs panagrinėtumėte Teksaso valstiją, iš kur aš esu atvykęs, ir ją palygintumėte su likusiomis JAV, Teksase darbuotojų padaugėjo 13 proc. per pastaruosius penkerius metus, kai likusi šalies dalis neteko darbuotojų. Taigi, palyginti laisvą rinką turinčios valstijos – Teksaso – augimas maskuoja tebesitęsiantį lėtą atsigavimą likusioje šalyje. Taigi, mano žinia jums – būkite kaip Teksasas.“
Jis pasidžiaugė, kad JAV dar galioja paprasta logika: „jei negaliu atleisti, negaliu pasamdyti“, tačiau kalbėtojas apgailestavo, kad vis daugiau ribojimų darbdaviui yra įtraukiama į darbo sutartį.
„Bet kuo tokia ypatinga įdarbinimo sutartis? Kai perku iš kieno nors ledų, jie nėra priversti man nupirkti batų. Kai perku jūsų automobilį, nesu atsakingas už jūsų pensiją, bet dėl kažkokių priežasčių, jei perku jūsų darbą, esu atsakingas už jūsų sveikatos draudimą, motinystės atostogas, vaiko rūpybą ar kitus jūsų gyvenimo aspektus. Taigi, keista, kad įdarbinimas yra kažkas daugiau“, - dėstė A. Martinas.
Pranešėjo nuomone, tai yra iškreipta, nes darbdavys ir taip žmogui padeda daugiausiai.
„Net jei esu vertas sveikatos draudimo, vaiko rūpybos ir kitų dalykų, kodėl žmogus, kuris man padeda daugiausiai, yra už tai atsakingas papildomai, nepaisant to, ką jis jau suteikė? Kodėl niekas kitas neatsakingas, kodėl šie dalykai nėra teikiami per kažkokias programas? Taigi manau, kad reikia atitaisyti šį JAV posūkį į mažiau laisvą darbo rinką, o įdarbinimą vertinti kaip abiem pusėms naudingą susitarimą, o ne kaip šeimininko ir namų vergo ryšį, kurį, manau, žmonės vis dar turi galvoje, kai ieško priežasties, kodėl darbdavys turi būti atsakingas už viską, ko reikia jo darbuotojui. Tai nėra pasaulis, kuriame mes gyvename“, - sakė A. Martinas.
Apie tai jis kalbėjo per Lietuvos laisvosios rinkos konferenciją „Taupymas be reformų – ekonomikos be augimo“.
