Apie tai ji kalbėjo per Lietuvos laisvosios rinkos konferenciją „Taupymas be reformų – ekonomikos be augimo“.
Profesorė atviravo, kad pati būdama jauna laikėsi socialistinių pažiūrų, pridurdama „kaip ir daugelis jaunų žmonių“, bet pasakojo, kad pradėjusi studijuoti ekonomiką vis labiau sutiko su liberaliomis idėjomis.
„Taip, jūs galite sakyti, kad liberalai pasisako už verslą, per mažai gina neturtinguosius. Bet kai pažvelgi į veidrodį, veikiausiai ne vienas mato save kaip kilusį iš valstiečių arba labai neturtingų šeimų. O dabar mes esame gražiai apsirengę ir mums atneša kavą, - kalbėjo profesorė. - Kaip vargšai tapo turtingesniais? Dėl to, kad ekonomika tapo produktyvesne. Posakis, kad turtingi turtėja, o vargšai skursta yra nesąmonė, tai yra mitas. Vargšams turtingesnėje visuomenėje yra geriau.“
Paklausta, ką ji mano apie posakį, kad kapitalizmas skatina nelygybę, profesorė turėjo, ką atsakyti.
„Tarkime, kad kapitalizmas veda prie nelygybės, visų pirma, prie pajamų nelygybės. Tačiau tai nereiškia, kad yra ir komforto nelygybė. 1900 m. žmonės gyveno lūšnose su lašančiu stogu už neįsivaizduojamą sumą pinigų, o dabar komforto lygis yra žymiai aukštesnis“, - kalbėjo ji.
To priežastis – ekonomikai augant žmonės gali gyventi geriau, nes randa darbo, moka mokesčius ir jiems suteikiamos pagrindinės garantijos.
„Ar jums rūpi, kiek turtingi žmonės perka jachtų ir deimantinių apyrankių, jei tai nedaro kitų skurdesniais?, - klausė profesorė. - Jei tai skurdina kitus žmonės, taip, tai turi būti sustabdyta, bet jei tai skatina ekonomikos augimą, tai kaip tik neša naudą.“
D. McCloskey konferencijos dalyvių retoriškai klausė, kiek naudos atnešė valstybinis reguliavimas.
Pasak jos, bėda ta, kad kuo ekonomika tampa sudėtingesne, tuo sudėtingiau ją suplanuoti, o reguliatoriui numatyti, kaip ekonomika funkcionuoja.
„Dažniausiai sprendimai pamatomi darant atradimus, eksperimentuojant, - kalbėjo pranešėja. - Laisvoje visuomenėje žmonės daug ką daro spontaniškai ir dėl to vyksta daug spontaniškų procesų. Pavyzdžiui, istoriškai anksčiau buvo reguliuota, ką žmonės turi vilkėti, tai buvo jų socialinio statuso dalis. Dabar tai nebėra taip griežtai reguliuojama, bet žmonės žino, kaip apsirengti. Salėje nėra nei vieno su nuogo ar apsitempusio maudymosi kostiumėlį.“
Kiekvienas asmuo, dabar pasirinkdamas, kaip rengsis, tuo išreiškia save, formuoja savo įvaizdį, kalbėjo profesorė.
„Kiekviena moteris šioje sale tiksliai žino, kokį pranešimą ji siunčia, kaip ir 10 proc. vyrų, - susirinkusius prajuokino ji. - Bet pažvelkite, jei vyras neryši kaklaraiščio, aišku, kad jis siunčia laisvės ir nepriklausomumo žinutę.“
Tad koks yra ateities kelias Lietuvai, klausė profesorė.
„Aš manau, tas pats, kuris jus atvedė iki čia, - kalbėjo ji, apibendrindama, kad ekonomikos augimas lemia gerovę, o jį užtikrinti reikia kūrybiškai. - Lygiai tas pats su motinyste, jei jūs esate gera mama, jūs planuojate, kaip vaiką nuvesti į mokyklą ar darželį, bet jei situacija pasikeičia, o jūs esate gera mama, jūs pakeičiate savo sprendimus.“
Ji pateikė kitą pavyzdį – parodė į salėje sumontuotas pakabinamas lubas.
„Atrodo toks paprastas dalykas – pakabinamos lubos, - sakė ji. - Tai iš tiesų yra labai patogus sprendimas, bet jos iš esmės kilo kaip inovacija iš laisvos visuomenės, o ne dėl valstybės kontrolės ir net ne dėl investicijų.“
Paklausta, ką mano apie vidutinių pajamų spąstus (angl. middle income trap), apie kuriuos vis dažniau kalbama ir Lietuvoje, profesorė sako, kad egzistuoja ideologiniai vidutinių pajamų spąstai.
„Kai žmonės tampa pakankamai turtingi, jie gali nustoti galvoti: „Dieve, mes turime užkurti šią ekonomiką“, - svarstė ji. - Bet yra ne viena šalis, kuri prasiveržė pro vidutinių pajamų spąstus, tai - Japonija, Taivanas ir daugybė kitų. Tad kodėl jums turėtų nepasisekti uždirbti didesnes pajamas?“
Apibendrindama profesorė kalbėjo, kad egzistuoja angliškas posakis pamėgink (angl. „have a go“), kuris atspindi, kaip turėtų būti skatinamas veiklumas.
