- Agne, tai koks Tavo darbas?
- Kai žmonės paklausia ką veikiu ar kas esu, pirmiausiai atsakau „aš – menininkė“. Kuriu meną kiekvieną dieną. Tapau ant merginų ir moterų veidų, darau šukuosenas, o kitom dienom tapau ir piešiu ant drobės ar popieriaus, kuriu papuošalus. Net nežinau, ar galėčiau tai pavadinti darbu. Visos šios veiklos yra mano hobiai, kurie mane „veža“!
Esu ir laisvai samdoma darbuotoja ir verslininkė. Turiu savo įmonę „Beauty Affair“, kurioje dirba šešios makiažo ir šukuosenų profesionalės. Dirbame su nuotakomis, pamergėmis ir vestuvių svečiais.
- Kokius kursus baigei? Ar sunku tapti profesionalia vizažiste?
- Lietuvoje pabaigiau tris meno mokyklas. Vilniaus Dailės Akademijoje apsigyniau architektės bakalaurą. Bet kiekvienais metais tobulinuosi ir lankau makiažo kursus. Taip pat esu baigusi „Cinema Makeup School“ šukuosenų kūrimo kursus. Neseniai toje pačioje mokykloje gavau stipendiją dalyvauti „Airbrush class“ (aerografų naudojimo pamokose) su talentingąja dėstytoja Nelly Recchia.
Man labai patinka studijuoti, noriu tobulėti ir nekantrauju toliau gilinti savo žinias. Sunku nebuvo, nes aš esu ta studentė, kuris iškels ranką ir užduos daugybę klausimų.
- Kai kuriuose darbuose išsilavinimas beveik nieko nelemia – svarbiausia patirtis. Kaip yra makiažo srityje? Ar sunku buvo gauti pirmų darbų, užsakymų? Nuo ko viską pradėjai?
Kaip ir visose srityse, čia praktika yra be galo svarbi. Būtina nuolat tobulinti ranką ir akį. Bet išsilavinimas irgi labai svarbus. Viskas kinta – mados, makiažo metodai, technologijos, tad norint būti geriausia savo srityje reikia sistemingai domėtis naujovėmis, sugebėti atsirinkti kas naudinga ir tai pritaikyti praktikoje, savo darbuose.
Gauti darbų Los Andžele nebuvo sunku. Žinoma, pradžioje jų buvo mažiau. Pirmiausiai pradėjau dirbti modeliu. Šitaip susipažinau su daug fotografų, drabužių gamintojų kompanijų savininkų ir dizainerių. Be to, mano vyras yra fotografas, tad gan greitai įsisukau į šią įdomią veiklą.
- Kaip manai, ar galėtum iš vizažistės darbo pragyventi Lietuvoje? O gal bandei?
- Mane visada domino mada, makiažas, šukuosenos, įvairūs šou, bet gyvendama Lietuvoje nebūčiau net pagalvojusi savo karjeros pradėti vizažo srityje. Tikriausiai būčiau tapusi architekte. Gyvenant Lietuvoje vizažas man atrodė labai nerimta profesija.
Kartais padažydavau mamą ir drauges. Lietuvoje nebuvo stipraus potraukio tuo užsiimti gal ir dėl to, jog lietuvaitės yra panašių bruožų, odos atspalvių. O man, pasirodo, reikėjo iššūkio! Atvykusi į Ameriką Holivude pamačiau tiek daug gražių, įdomių, skirtingų moterų veidų, akių, formų, odos atspalvių – tada supratau, kad vizažas yra tai, kuo noriu užsiimti.
- Ką galėtum vadinti iki šiol didžiausiu pasiekimu darbe?
- Pasiekimų turiu nemažai ir jų sparčiai daugėja. Mano meno kūriniai kabo galerijoje Santa Monikoje ir yra sėkmingai parduodami. Mat dar gi tapau kiaulytes pasivadinusi slapyvardžiu @ArtsyPiglet. Man kiaulės yra pats simpatiškiausias, juokingiausias, mieliausias gyvūnas pasaulyje.
Beje, jos patenka į protingiausių gyvūnų dešimtuką, tad jos tiesiog pernelyg protingos ir jautrios, kad būtų valgomos. Taip pat jos yra žymiai švaresnės nei katės ir šunys!
Esu laiminga, turėdama sėkmingą ir greitai augantį verslą „Beauty Affair“. Kūriau makiažą ir šukuoseną gabiajai Collete Meulenhof, kuomet ji dalyvavo Mokslų ir Technologijų Akademijos apdovanojimuose 2015 ir gavo apdovanojimą už savo pasiekimus!
Mano kaip modelio nuotraukas galima rasti beveik visame pasaulyje. Didelė Kinijos pėdkelnių gamintojų kompanija penkerius metus iš eilės naudoja mane kaip pagrindinį modelį savo pėdkelnių pakuočių viršeliams.
2014 metais atstovavau „Cinema Makeup School“ didžiausiame vizažo šou Los Andžele. Taip pat atstovausiu šią mokyklą ir 2016 metais. Taip pat gavau „Ve Neill Makiažo Legendų“ stipendiją studijoms toje pačioje „Cinema Makeup School“. Ve Neill itin garsi vizažo srityje – ji kūrė makiažą filmo „Karibų Piratai“ aktoriams.
Mudviejų su vyru Tomu darbai publikuojami žurnaluose ir knygose tiek Amerikoje, tiek ir visame pasaulyje. Naujausias pasiekimas ir smagus rezultatas – mano kurtą makiažą, tapybą ant kūno ir šukuoseną dar neseniai buvo galima pamatyti ant didelių reklaminių plakatų Holivude ir garsiąjame Venisbyčo (Venice Beach) taip pat ir Holivude, Los Andžele. Dirbu su „For the Stars Fashion House“ – tai garsių dizainerių namai, kuriantys kostiumus Holivudo žvaigždėms.
- Kaip atsidūrei Los Andžele?
- Atsidūriau čia savo vyro dėka. Jis labai gudriai mane prisiviliojo, vis atsiskraidindamas mane kiekvieną studentavimo vasarą. Trečią vasarą čia ir likau. Pamenu, atsiėmiau diplomą ir ankstų rytą išskridau į Ameriką. O susipažinome internete. Tuomet man buvo šešiolika, o Tomui devyniolika metų. Tad kartu jau esame trylika metų su trumpa pertraukėle. Valio! Esu be galo laiminga, suradusi savo gyvenimo meilę. Tomas yra labai nuoširdus, mylintis, talentingas, išvaizdus ir nuostabus žmogus.
- Kokia tavo tipiška diena didmiestyje?
- „Tipiška diena“ man neegzistuoja, visos jos labai skirtingos. Be to, Los Andžele laikas kažkodėl beprotiškai greitai bėga. Turbūt tai įtakoja geras oras ir mylimi darbai? Visada susidarau grafiką, kad diena praeitų kuo produktyviau. Dažniausiai rytą pradedame pasivaikščiojimu ir pusryčiais. Tada atsakome į savo klientų ir komandos narių elektroninius laiškus.
Per pietus aš dažnai turiu klienčių – būsimų nuotakų, o Tomas tuo metu redaguoja nuotraukas. Mudu drauge gaminame pietus, po jų susėdę kuriame naujus projektus, skaitome knygas, einame į jogos užsiėmimus, vakarieniaujame restorane ar žiūrime filmus. Laisvalaikiu žvejojame, leidžiame laiką su draugais. O savaitgaliais dalyvaujame vestuvėse.
- Dirbate kartu su vyru. Neatsibostate vienas kitam? Kaip pasiskirstote darbus?
- Mes džiaugiamės kiekviena kartu praleista minute! Esame labai stipri pora. Papildome vienas kitą! Abu tobulėjame ir augame kaip pora, kaip individai ir profesionalai. Labai daug ko išmokau iš Tomo, bet ir jis iš manęs – taip pat.
Abu turime atskirus, bet labai panašius verslus – dirbame su nuotakomis. Tomo verslas „The Big Affair“, fotografija. Mano – „Beauty Affair“, nuotakų makiažai ir šukuosenos. Taip pat darome labai daug asmeninių projektų.
- Su makiažu kiekvienas žmogus gali tapti gražus. Ar su šiuo teiginiu sutinki?
- Profesionalo atlikto makiažo pagalba kiekvienas žmogus gali tapti gražesnis! Be to, grožis priklauso nuo stebėtojo. Juk mes visi labai skirtingi. Vienam žmogui yra viena gražu, kitam kita.
- Ar pati kas dieną naudoji daug makiažo priemonių?
- Nedaug ir tik geras priemones. Mano tikslas „no makeup- makeup“, natūraliai atrodantis, nepastebimas makiažas. Tokį pasidarau per tris minutes. Tam naudoju korektorių, kreminius skaistalus, dviejų tonų kreminius akių šešėlius, antakių pieštuką, blakstienų rietiklį ir blakstienų tušą. Viską tepu tik rankomis, be šepetėlių.
- Kuo skiriasi makiažo stilius Los Andžele ir Lietuvoje? Koks makiažas dabar „ant bangos“?
- Los Andžele daugumos moterų idealas vis dar yra „Victoria‘s Secret“ įvaizdis. Bet vis dažniau klientės atneša Kim Kardashian nuotraukų. Čia neįtikėtina įvairovė žmonių, visų skoniai labai skirtingi.
Kiek teko matyt Lietuvos vizažistų darbų, tai pastebiu, kad kažkodėl „madoje“ oranžinis skruostų kontūras. Niekaip nesuprantu, kokiu tikslu ir kaip ten atsiduria ta oranžinė spalva? Bet šiaip Lietuvoje yra tikrai talentingų vizažistų. Jų darbai, mano manymu, yra elegantiški, subtilūs, konservatyvūs ir dekoratyvūs.
- Ką manai apie vyrų makiažą? Lietuvoje besidažantys vyrai vadinami metroseksualais. O gal Los Andžele vyrų makiažas – jau norma?
- Dažnas amerikietis neturi paso, nes keliauja tik šalies viduje. O kaip Tu? Ar tenka pakeliauti? Kur?
- Kai tik yra proga tai ir keliaujame! Be galo daug ką pamatyti yra pačioje Kalifornijoje, taip pat aplinkinėse valstijose: Arizonoje, Jutoje, Nevadoje. Mums labai patinka Havajai. Esame aplankę Maui ir Kauai salas. Taip pat teko aplankyti Kostą Riką, Meksiką, Rusiją ir Europos šalis. Ekstremaliausia ir įspūdingiausia kelionė buvo su kuprinėmis ant pečių dešimčiai dienų po Belizą ir Gvatemalą. Gerai, kad likome gyvi!
- O kas ten nutiko?
- Keliavome keturiese - trys vaikinai ir aš. Buvome tik susidėlioję ant žemėlapio taškus, ką norime aplankyti. Nežinojome, kur miegosime, tik pirmą naktį buvom užsirezervavę viešbutėlyje. Nuotykiai prasidėjo vos išsilaipinus Belizo oro uoste – ten mus pasitiko ginkluoti juodaodžiai. Vienas iš jų, sėdėdamas už aplūžusio mokyklinio suolo, klausė, iš kur mes esame. Išgirdęs apie Lietuvą šyptelėjo, palinksėjo galva, užsirašė kažką į užrašų knygutę (jokių kompiuterių ar technikos nė kvapo) ir palinkėjo geros kelionės.
Pakeliui į viešbutį matėme pakelėse susmigusius namus, ginkluotus žmones ir kelias parduotuves su grotomis. Tad Belizo mieste ilgai neužsibuvome ir patraukėme į Gvatemalą. Ten susiruošėme važiuoti į Semuc Champey baseinus. Lyja, tamsu, vairuotojas lekia kaip išprotėjęs... Nuojauta sako,kad kažkas jau bus. Pasibaigė benzinas ir mums buvo ispaniškai pasakyta „Lipkite lauk“.
Lietus pliaupia, nežinome kur atsidūrėme. Prie mūsų atbėgo vietiniai gyventojai ir pradėjo siūlytis nuvežti į skirtingus hostelius. Apie viešbutį kur užsisakėme nakvynę niekas nebuvo girdėjęs. Reikėjo tą pačią minutę apsispręsti, kuriais žmonėmis pasitikėsime. Atsirado vienas angliškai kalbantis vyrukas ir pasiūlė mums nedelsti ir važiuoti į jo nakvynes namus, kurie pasak jo buvo netoliese. Sugriuvome i sunkvežimio galą ir pirmyn - į nežinią.
Išvykome iš miestelio, dingo visos šviesos. Tada pamatėme žvaigždes, ir netrukus – daugybę džiunglių tamsoje švytinčių jonvabalių. Kelionė prailgo, dvejojome kur iš tiesų mus nuveš. Iš griovių ir krūmų ėmė lįsti žmonės, jie bandė įlipti į mūsų „karietą“. Atrodė, kad puola zombiai! Nei vienas taip ir neįlipo. Pasirodo, kelias buvo vos kelių kilometrų ilgio, bet užtrukome valandą, kol privažiavome nuostabų iš bambukų pastatytą „Hostel el Portal“.
Iškart nuėjome išgerti tekilos. Ten prie baro pamatėme iškabintas gražias nuotraukas merginų, iki kelių įbridusių į vandenį tamsiame urve, su žvakėmis rankose. Nusprendėme ir mes pabraidyti po urvą. Teko pasirašyti sutartį, kad gidas ir kiti darbuotojai neatsakingi už mūsų gyvybes ir turas po K‘amba urvą prasidėjo.
Prie urvo susirinkome devyniese ir mūsų gidas, mažas, purvinas, su pririšta lempute ant galvos, labai panašus į kurmiuką. Beje, nekalbantis angliškai. Išdalino mums mažas žvakutes. Pirmoji užduotis buvo įlipti į mažą tarpeklį. Erdvės ten labai mažos, o lietuviai vyrai dviejų metrų ūgio. Nubrozdintų nugarų ir nubalnotų kelių neišvengėm. Reikėjo slysti pro siaurą tunelį į apačią, panerti ir išplaukti prie sienos.
Buvo vietų, kur reikėjo plaukti dešimt minučių, laikant žvakę vienoje rankoje. Niekas net neklausė ar plaukti mokam. O iš manęs plaukikė ne kokia ir dar klaustrofobė! Žvakė užgeso, o komandoje buvau paskutinė. Pamenu tik Tomo brolį sakant „kur Agnė?“, o aš jau pusiau skęstu, iš baimės drebu.
Pakeliui sutikome kitą turistų grupelę – visi atrodė labai išsigandę. O mūsų dar laukė nėrimai, plaukimai ir kopimai – tas urvas kaip didelis labirintas, apie 20 kilometrų ilgio. Bet išlindome gyvi! Vos radę galimybę prisėdom prie kompiuterio ir pasiguglinom apie šį urvą. Pasirodo, vieta labai pavojinga ir reikia išankstinio pasiruošimo. O viršuje yra ežeras ir jei pradeda lyti, vanduo užtvindo urvą. Ten žmonės paskęsta kiekvienais metais. Tad mūsų nuotykis laimingai pasibaigė.
- Nuotykių nepasirinksi, bet klientus – gali. Ar Tu renkiesi juos, ar jie Tave? Jei visada rinktumeisi Tu – kokį makiažą ir kam darytum?
- Visaip būna. Dažniausiai jie mane išsirenka. Dauguma mano klienčių yra nuostabios, talentingos moterys ir merginos. Tik va, pastebėjau, kad su paskutinės minutės nuotakomis sunkiau dirbti, todėl dažniausiai dirbti su jomis iškart atsisakau.
Man labai patinka daryti avangardinį, natūralų ir vakarinį makiažus. Norėčiau prisiliesti prie Cherlize Theron, Halle Bery, Gven Stephany, Angelina Jolie veidų. Vieną dieną nuo galvos iki kojų ištapysiu kurią nors žvaigždutę.
- Bičiuliaujiesi su Evelina Young. Kaip manai, ar draugystės su žinomais žmonėmis padeda profesinėje srityje? Ir apskritai, kiek Los Andžele Tavo darbo srity lemia pažintys, o kiek – profesionalumas, patirtis?
- Pirmiausiai, smagu, kad mus su Evelina daug kas sieja. Atitinka požiūriai ir gyvenimo būdas. Draugystei reikia gero žmogaus ir kitų ingredientų. Jei jis ar ji tik išlepusi žvaigždė - tikrai mano dėmesio nepatrauktų. Tačiau pažintys yra labai svarbu. Reikia būti ekstarverte, profesionalia ir dar turėti patirties, siekiant būti sėkminga mados ir vizažo srityje.
- O kiek Tavyje yra Lietuvos? Ar dalyvauji Los Andželo lietuvių bendruomenės veikloje? Kas jus sieja?
- Myliu Lietuvą! Turime Los Andžele nemažą lietuvių bendruomenę. Kai tik galime, būtinai prisidedame prie „Lithuanian Days“ (Lietuvių dienos) šventės kūrimo. Smagu susibėgti ir pamatyti draugus, pažįstamus. Šventės metu mes dažniausiai pardavinėjame bilietus. Tačiau artimiausi mūsų draugai yra iš įvairių pasaulio šalių, lietuvių tarp jų nedaug. Gal tai daugiau lemia gyvenimo būdas, požiūris ir veiklos?
- Kiek iš Jūsų bent pasvarsto apie gyvenimą Lietuvoje?
- Nežinau, ką kiti svarsto, bet mes šiuo metu gyvenimo Lietuvoje neplanuojame. Mums labai patinka Los Andžele, o Lietuvą labai smagu aplankyti, ypač vasarą.
- Kokie Tavo ateities planai, ambicijos?
- Jų be galo daug!!! Mano planams ir ambicijoms reikėtų penkių gyvenimų. Noriu būti geriausia savo profesijoje, apkeliauti pasaulį. Taip pat planuojame išleisti knygą, sudalyvauti įvairiose parodose. Išplatinti mūsų „Hollywood Makeup Magazine“ – „Holivudo Makiažas“ žurnalą. Turėti jaukius namus su žaliu ir gėlėtu sodu. Taip pat turėti vaikučių ir kiaulytę.
