Vykom į Vilkaviškį autobusu. Išpuoselėtos Suvalkijos lygumos: mintyse nusišypsojau, kai pamačiau juvelyriškai apartus net smulkiausius lopynėlius – neveltui suvalkiečius taupiais vadina. Įvažiavom į Marijampolę – miestas švarus, tvarkingas, nėra tų šlykščių grafičių, bjaurojančių Vilnių. Vilkaviškis, kaip visuomet, asketiškas, ramus, beveik savas.
Augau kaime, pas senelius, todėl išvykos į Vilkaviškį, rajono centrą, būdavo šventė. Pamenu, močiutė nupirko metalinį žiedą su stikline akute – vajėėėzau (taip sako suvalkiečiai) jau kiek buvo mažam žmogui džiaugsmo pasipuošti, grįžtant namo, autobuse vis taikiau padėti ranką matomiausioje vietoje, kad visi grožėtųsi. Na, nukrypau.
Pasivaikščiojau po vaikystės kaimą. Sutvarkytos sodybos, prižiūrėti sodai, kiemuose – geri automobiliai. Mokykla, kur baigiau tris pradines klases, išgražėjusi, kiemas apsodintas gėlėmis. Joje laukė puikus renginys. Šoko mergaičių kolektyvas, dainavo pasipuošę tautiniais rūbais mokiniai, buvo ir šiuolaikiniai šokiai, mažoji smuikininkė, birbynininkas, stebino sodriu balsu solistė. Veikia būreliai, dirba mokytojai. Buvo sakomi prisiminimai apie mokytoją S.Ankevičių, draugų, kolegų pasisakymai.
Salė skoningai papuošta, prie įėjimo – stendai su nuotraukomis. Žodžiu, įdėta labai daug kruopštaus darbo ir šilumos. Graudinuosi labai retai, bet čia norėjosi verkt, nes gražu ir jauku.
Smegenys, užgriozdintos rūpesčiais, lieknėjimo, tobulėjimo, taupymo programom pagaliau atsipalaidavo, tikriausiai pradėjo priimt teigiamą energiją.
Mano akys nėra užpiltos rožinėm putom, gyvenu realiam pasauly ir, drįstu teigti, tvirtai stoviu storom kojom ant žemės. Šios išvykos metu eilinį kartą pamačiau ir įsitikinau, kad mes gyvenam darbščių, gerų, kūrybingų žmonių gražioj šaly. Taip, yra 24 valandų ir kriminalinių naujienų Lietuva. Taip, yra ciniškų, arogantiškų, besmegenių vadukų Lietuva – ji yra visokia. Tikra Lietuva tyliai, tvarkingai, sukandus dantis dirba, puoselėja tradicijas, beje, ir už Lietuvos ribų. Jos nesigirdi, apie ją nerašo laikraščiai, jai nėra kada užsiimti niekais, nes reikia dirbt, mokėt mokesčius, augint ir auklėt vaikus – tai daugumos Lietuva.
Galvoju, kad vis dėlto kažkas negerai yra, kai pamatęs normalų žmonių gyvenimą, gražų elgesį, jautrumą kitam, puoli rašyt į laikraštį, lyg tai būtų koks retas reiškinys. Bet tai ir yra retas reiškinys mūsų žiniasklaidoje. Apsiselėję, girti, šlapiaklyniai sugriuvusiose trobose superherojai geriausiu laiku rodomose laidose, žudikai pozuoja pirmuose portalų puslapiuose kelias savaites ir t.t. ir pan. Žibalo į ugnį įpila visokio plauko niurzgliai ir raudotojai, kaip taisyklė, geriau nei dauguma gyvenantys. Žinoma, norint ir Saulę galima pavadint kenkėjiška radiacijos skleidėja – esmė požiūryje. Pozityvumo reik stipriai paieškot ir tai liūdina. Na, o aš pabandžiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie savo miesto problemas ar džiaugsmus? Apginti Lietuvos provinciją, atskleisti nuomonę apie jos pokyčius? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: