Kinijos prezidento Xi Jinpingo valdžia siekia kiek įmanoma šią skolos naštą palengvinti – šiam tikslui taikomos tokios priemonės kaip bankų rekapitalizavimas, vietos finansų peržiūra ir besąlygiškų korporatyvinio skolinimosi garantijų panaikinimas, kadaise itin padėjęs finansinių bėdų prislėgtam verslui. Tokiam kaip „Baoding Tianwei Group Co“ – transformatorių gamintojui, kuris antradienį, balandžio 21 dieną, tapo pirmąja Kinijos valstybine bendrove, paskelbusia apie savo nemokumą.
Nepamirštant šio svarbaus fakto, svarbu suprasti dar vieną esminį dalyką: Kinija taip pat stengiasi padėti 10,4 trilijonų dolerių (9,68 trilijonų Eur) vertės ekonomikai, kurios augimas pastebimai lėtėja; maža to, tokia tendencija greičiausiai išliks ir 2016 metais, bent jau tokios nuomonės laikosi Tarptautinis valiutos fondas. Pirmąjį ketvirtį Kinijos ekonomika augo 7 proc. (toks ir buvo šalies valdžios užsibrėžtas tikslas). Tai silpniausias augimo rodiklis nuo pat 2009 metų ir toli gražu neprilygsta 10 proc. vidurkiui, kurį Kinijai pavyko išlaikyti 1980-2012 metais.
Atsižvelgiant į susiklosčiusią ne itin palankią situaciją, visų akys ir dėmesys krypsta į Kinijos valdžios politinius sprendimus. Dabartinės aplinkybės gali bent iš dalies paaiškinti, kodėl atskiros valdžios institucijos veikia tarsi besivadovaudamos skirtingomis instrukcijomis.
„Be jokios abejonės, pastebime aiškių bandymų stabilizuoti šalies ekonomiką, mažinti bendrąją skolą ir pastangų skatinti augimą priešpriešą, tačiau siekiama kompromisų. Kinija didžiausią dėmesį skirs bandymams sumažinti valstybės skolą – tokia taktika bus taikoma tol, kol ekonomikos augimas neatsiliks nuo nustatytų tikslų, bet, augimui sulėtėjus, teks strategiją keisti“, – tvirtina vyresnysis „Credit Agricole SA“ ekonomistas, daugiau nei dešimtmetį stebėjęs sparčiai augančias Azijos ekonomikas, ir anksčiau dirbęs „Chicago Mercantile Exchange“.
„Fitch Ratings“ Šanchajuje kreditų analitikė Ying Wang sako, kad realu sulaukti ir daugiau nemokumo atvejų – esą toks likimas gresia nemažai strateginės svarbos neturinčių ir komerciniu požiūriu beveik merdinčių valstybinių bendrovių.
Pagrindinis klausimas skamba taip: ar, silpstančiai ekonomikai sudarant sudėtingesnes sąlygas pasiskolinusiems susidoroti su augančių palūkanų iššūkiais, o valstybei atlaidžiau vertinant bendroves, priklausančias tokiems perpildytiems sektoriams kaip nekilnojamasis turtas, plieno ir cemento gamyba, pavyks išsaugoti ramybę?
„Kinija šiuo metu pereina prie naujo modelio, kur niekas nebekalba apie tuščius čekius. Viskas griežtai kontroliuojama ir vertinama – stambioms bendrovėms nebebus leidžiama palūžti. Smulkios privataus sektoriaus bendrovės ir valstybinės kompanijos, priklausančios pertekliniams sektoriams, suklups“, – prognozuoja vyresnysis „BNP Paribas Investment Partners“ strategas Kinijai Chi Lo.
Kinijos valdžiai dėliojant naują strategiją, vietos valdžioms tenka kaip reikiant pasukti galvą, kur rasti pinigų keliams, metro sistemoms ir vandentiekiui. Viena iš pagrindinių ekonomikos augimo sulėtėjimo priežasčių – vangios investicijos. Visa tai paaiškina, kodėl skolos problemą spręsti būtina. Užsienio valiutos rezervas sudaro 3,73 trilijono dolerių (3,47 trilijono Eur), o tai reiškia, kad, ateityje Kinija, esant reikalui gelbėti bankus ar skatinti ūkio augimą, tikrai bus pajėgi tai padaryti.
Jeigu ir toliau bus skolinamasi vis daugiau, vieną akimirką šalies gebėjimas vienu metu sėkmingai tvarkytis su turima skola ir finansuoti naujus projektus, gali susilpnėti. Tai tikrai nebūtų pati palankiausia padėtis vienos partijos valstybei, išsiskiriančiai ekonominiu visuomenės susiskaidymu ir nemenkais vystymosi poreikiais.
„Vienintelė viltis veiksmingai padėti šalies ekonomikai – skolinimą nuo neveiksmingai dirbančių valstybinių bendrovių nukreipti į privatų verslą“, – sako „Deutsche Bank AG“ vyriausiasis ekonomistas Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui Michaleas Spenceris.
