Susitikus mūsų žvilgsniams, patikėkit, negalėjau atsakyti, žodžiai įstrigo giliai gerklėje... Keista, bet tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, negalėjau patikėti ir negaliu patikėti iki šiol, kad taip nutiko man. Susitikinėjom ir atrodė, kad santykiai vystosi į gera, bet... Klydau.
Jis buvo 5 metais vyresnis, o aš – jauna, nepatyrusi, vos sulaukusi pilnametystės, meilės apakinta, per daug „įsisukusi“ į jausmus. Per daug prisirišimo – per daug kvailysčių? Pavydėdama praradau jį... (...). Kai pasakė, kad matomės paskutinį kartą, suglumau, bet bandžiau tvardytis.
Po kiek laiko, praėjus vasario 14 d., laukiau jo skambučio. Sulaukiau, susitikom, bendravom kaip draugai, jais likti buvo jo pasiūlymas. Būti tik draugais toli gražu nepavyko. Ilga istorija, daug visko... Bandau trumpai papasakoti.
Po kiek laiko išvykau į Angliją, sutikau žmogų, apsigyvenau, susilaukiau sūnaus, po dviejų metų išsiskyriau, grįžau į Lietuvą. Visai netyčia susitikome su savo pirmąja meile. Pasirodo, jis vedęs bendradarbę, bet tik šiaip, be meilės , turi dukrą... Bet, va, nepamiršo manęs, suprato, kad mane myli tada, kai buvau jau išvykusi, o rasti, kur esu, negalėjęs.
Per kvailą jaunystę ir nesuprastus savo jausmus likome be meilės – to, kas svarbiausia. Šiuo metu gyvenu visada širdy turėdama tą pirmą meilę ir žinodama, kad jis jaučiasi taip pat. Žinau, kad šiuo metu jis prie skyrybų slenksčio, o santykiai laikosi tik dėl jų dukters...
Nežinau, kaip Jums nupasakoti tą jausmą, kai visada galvoji apie mylimą žmogų, o po daug metų sužinai, kad abu vis dėlto esam įsimylėję ir vis tiek negalime būti kartu. Bet tikiuosi, kad kai meilė tikra, ateis laikas, kai būsime kartu. Tik reikia tikėtis ir laukti. Niekada nepamilsiu nieko taip, kaip šio nuostabaus vaikino! Ir, žinoma, lauksiu Jo! Kad ir kiek metų praėjo, vis tiek galiu pasakyti – myliu tave!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo pasakojimu ar nuomone? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“.