Apie tai, kad šiandien visos kitos nuomonės, abejonės – arba neteisingos, arba paverčiamos kaltinimais neišmanymu ir noru pakenkti Lietuvos ekonomikai.
Taip plėtojant diskusiją niekada darbdaviai, Vyriausybė ir profesinės sąjungos neras bendros kalbos. Tai, kas dabar vyksta, nei socialiniu dialogu, nei perspektyviu pokalbiu, galinčiu turėti teigiamų poslinkių ekonomikai, laikyti negalima. Vyksta ne socialinis dialogas, bet socialinės spyruoklės spaudimas iš viršaus, iš stipresniojo pozicijos.
Kyla abejonių, ar tikrai visi darbdaviai, politikai įvertina galimas tokio socialinio spaudimo pasekmes. O gal to ir siekiama: socialinė spyruoklė lūš arba iššaus į Vakarus, užleisdama vietą pigiai darbo jėgai iš Rytų?
Realus socialinis dialogas būtinas. Socialiai saugesnė, išgirsta, nesusiskaldžiusi visuomenė, socialinė darna kaip niekad būtina, nes šiandien tai jau yra ir Lietuvos nacionalinio saugumo reikalas.
Dabartinis kodeksas – blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai?
Norisi sąžiningos, nesuvaidintos, viešųjų ryšių triukais nepagražintos diskusijos.
Dabar „diskusijos“ ir prasideda, ir baigiasi teiginiais, kurie sutelpa į sakinį: dabartinis Darbo kodeksas – blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, ir yra pagrindinė kliūtis investicijoms.
Girdima tik viena – liberalių politikų ir darbdavių – nuomonė: koks naujasis Darbo kodeksas bus puikus. Darbdavių organizacijos suskaičiavo, kad bus sukurta 90 000 naujų darbo vietų, tiesa, nepaaiškino – per 1 ar per 100 metų.
Ne korupcija, ne dideli mokesčiai (tarp jų ir darbo jėgos apmokestinimas, reinvestuojamo pelno apmokestinimas), ne bankų paskolų politika, o nelankstūs darbo santykiai, pasirodo, yra didžiausias trukdis užsienio ir vietos investuotojams kurti naujas įmones, plėsti jau esamas.
Tai girdėdamas prisimenu vieną užsienio investuotoją, kuris prieš dešimtmetį gudriai mirktelėjo ir pasakė šiuo metu nuodėmingą mintį: „Lietuva – puiki šalis investuoti: čia pigi darbo jėga ir kol kas nelabai aktyvios profesinės sąjungos“. Ir dar pridūrė, kad pas juos ne tik atleisti, bet ir priimti į darbą naują darbuotoją be profesinės sąjungos sutikimo beveik neįmanoma.
Darbo kodeksas šiam investuotojui nesutrukdė investuoti, sukurti Lietuvoje šimtus darbo vietų, mokėti darbuotojams padorius atlyginimus, įmonėje veikia ir profsąjunga. Norinčiųjų dirbti įmonėje rikiuojasi eilė, nors investuotojas šiandien padejuoja, kad išsirinkti gerą darbuotoją – vis sunkiau.
Gal socialinė spyruoklė spaudžiama sąmoningai? Gal siekiama, kad Lietuva kuo ilgiau išliktų pakankamai pigios darbo jėgos šalimi? Gal todėl darbdavių organizacijų atstovai vis garsiau prabyla ir apie migracijos įstatymų liberalizavimą: nebeliks savos pigios darbo jėgos, atsivešime iš Rytų?
Europos Sąjungoje būti pigios darbo jėgos šalimi – neišmintinga
Lietuva, būdama europinės gamybinės kultūros dalimi, negali savo pranašumu laikyti pigios darbo jėgos. Tai visiškai neatitinka mūsų šalies interesų. Įdarbinti kapitalą ir jo turėtojui susikurti asmeninę naudą tokioje šalyje patogiau, bet ar tai gali būti šalies ekonominė perspektyva?
Tai ne mano, o Vilniaus universiteto profesoriaus, Socialinių tyrimų ir darbo instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio teiginiai.
Profesorius remiasi skaičiais, faktais, o jo išvados nemaloniai skamba darbdavių ir politikų ausims: augančios ekonomikos vaisius Lietuvoje raško verslų savininkai, kurie su darbuotojais dalintis nėra linkę; verslas suinteresuotas veikti kiek galima mažesnėmis sąnaudomis, neinvestuoja į aukštąsias technologijas (nes reiktų mokėti didelius atlyginimus), todėl pigia darbo šalimi Lietuva gali likti dar ilgai.
Su profesoriumi ginčytis sunku: Lietuvoje darbo našumas tris kartus mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį.
Statistika, pateikiama profesoriaus, išties negailestinga. Lietuva Europos Sąjungoje pagal vidutinį atlyginimą lenkia tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją. Pagal atotrūkį tarp darbuotojo ir darbdavio pajamų Lietuva yra paskutinė, atrodo prasčiau už Bulgariją arba Rumuniją.
Lietuvoje – vienas mažiausių bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymas per darbo užmokestį ES šalyse. Tai reiškia, kad Lietuvos BVP dalyje darbo užmokestis sudaro labai mažą dalį, augantis BVP perskirstomas kitais būdais. Taip dirbantys žmonės gauna mažesnius atlyginimus, nei galėtų, o valstybė netenka mokesčių.
Profesorius B. Gruževskis pateikia ir kitą statistiką, kurią nutyli Lietuvos investuotojai ir darbdaviai: Konkurencingumo indekse pagal darbo užmokesčio nustatymo lankstumą Lietuva pakliūna į pasaulio dešimtuką – Lietuvoje darbo užmokestis formuojamas labai laisvai, beveik nėra jokių išorinių veiksnių, kurie tai lemtų, viską nustato vadovas.
Lietuvoje socialinės įtampos pakanka ir be „liberalizavimo“
Šią savaitę kolega Europos Parlamento narys pasiūlė Lietuvos socialdemokratams imti pavyzdį iš Prancūzijos prezidento F. Hollande'o vadovaujamos socialistų Vyriausybės ir liberalizuoti darbo santykius Lietuvoje.
Prancūzijoje gal ir reikėjo liberalizuoti darbo santykius, nes kai kurios nuostatos priverstų prarasti sveiką nuovoką ne tik Lietuvos darbdavius, bet ir samdomus darbuotojus.
Pavyzdžiui, 2013 metais Prancūzijoje priimtas Saugios karjeros įstatymas numatė, kad kompanijoms, turinčioms daugiau nei 300 darbuotojų, taikoma „saugaus savanoriško mobilumo“ programa, kurios metu darbuotojai, išdirbę įmonėje daugiau nei 2 metus, galės padirbėti kitose pareigose pas kitą darbdavį, senąjį įpareigojant laikyti darbuotojo darbo vietą.
Praėjusiais metais Lietuvoje apsilankiusi Prancūzijos profesinės sąjungos CFDT atstovė Chantal Richard teigė, kad Prancūzijoje labai išvystyta piniginė parama bedarbiams. Minimalus bedarbio pašalpai gauti reikalingas darbo stažas – 4 mėnesiai, vidutinė bedarbio pašalpa siekia 1100 eurų ir mokama 24 mėnesius. Pasibaigus šiam laikui, jei žmogus neranda darbo ir per paskutinius 10 metų bent 5 metus dirbo, gauna 500 eurų pašalpą. Jei tokio stažo nėra, priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus, bedarbis gali gauti „aktyvaus solidarumo išmoką“ – nuo 500 eurų ir daugiau. Išmokos trukmė neribojama.
Todėl lygiuodamiesi į prancūzijų, danijų, švedijų, norvegijų socialinius modelius gal nebūkime tokie kategoriški, negailestingi savo, Lietuvos, žmonėms ir neperspauskime jautrios socialinės spyruoklės: Prancūzijoje vidutinis darbo užmokestis praėjusiais metais – 2128 eurai, Lietuvoje – 524 eurai. Danijoje minimalų atlygį gauna 2-3 procentai dirbančiųjų, Lietuvoje – per 20 procentų, žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas.
Nesuprantamas noras, kad visi samdomi darbuotojai, tarnautojai ir politikai iš susižavėjimo naujuoju Darbo kodeksu plotų rankomis. Didelė dalis žmonių turi karčios bendravimo su darbdaviais patirties. Ir normalu, kad žmonės yra išsigandę dar didesnio darbo santykių „liberalizavimo“: Lietuvoje socialinės įtampos pakanka ir be „liberalizavimo“.
Pagal darbe patiriamo streso dydį Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje.
Gal pakanka priežasčių neperspausti socialinės spyruoklės?