Tokias išvadas pateikė dr. Vėjūnė Domanskaitė-Gota, atlikusi tyrimą apie Afganistano karo veteranų gyvenimą. Lyginamosios analizės tyrimo metodu ji įvertino lietuvių, atlikusių tarnybą Afganistane ir Sovietų Sąjungos teritorijoje, patirtį. Tyrimas atliktas Vilniaus universitete bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru.
DELFI primena, kad sovietų armijos intervencija į Afganistaną prasidėjo 1979 m. gruodžio 25-osios naktį, kai desantininkų daliniai užėmė strategiškai labai svarbų Bagramo oro uostą netoli sostinės Kabulo. Agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje kovojo per 5 tūkst. jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 jų žuvo, šimtai buvo suluošinta.
6 kartus dažniau bandė žudytis, buvo persekiojami
V. Domanskaitė-Gota tyrė 268 vyrų (32-52 m) atlikusių privalomąją karo tarnybą Sovietų armijoje 1979-1989 metais patirtį. Buvo apklausti 174 vyrai, atlikę tarnybą Afganistane, ir palyginamoji grupė – 94 – atlikę tarnybą SSRS teritorijoje. Tyrime dalyvavo tokio paties amžiaus, šeiminės padėties ir karinio laipsnio asmenys.
„94 proc. Afganistano kare tarnavusių vyrų dalyvavo karinėse operacijose, 24 proc. iš jų dalyvavo mūšiuose. Savo ruožtu iš tarnavusių SSRS teritorijoje tik vienas asmuo įvardijo, kad dalyvavo karinėse operacijose.
Afganistano karo veteranai patyrė ir dvigubai daugiau trauminių įvykių. Dauguma jų atspindi karo realybę. Afganistane buvusiems vyrams keturis kartus dažniau grėsė nužudymas ar sužalojimas, jie tris kartus dažniau turėjo kovoti už būvį, du kartus dažniau matė žmogaus nužudymus, patyrė vandens ir maisto trūkumą. Šešis kartus dažniau jie bandė žudytis ir buvo persekiojami“, – sakė V. Domanskaitė-Gota.
Paveikė negrįžtamai: skyrėsi, nesimokė
Ji ištyrė, kad po 15 ir daugiau metų po grįžimo 13,5 proc. tarnavusių Afganistane turi potrauminio streso sutrikimą, 12 proc. – subklinikinio lygio sutrikimą.
Pateiktys – ištraukos iš pranešimo „Afganistano karo veteranų gyvenimas – nesibaigianti kova?“ skaityto VI-oje kasmetinėje Vilniaus traumų konferencijoje „Gyvenimas po lūžio: kultūrinių traumų įveika“.
„Daugiau nei 80 proc. veteranų tarnybos patirtis pakeitė požiūrį į gyvenimą, dukart dažniau Afganistano veteranai nutraukė santuokas. 45 proc. asmenų, tarnavusių Afganistane, tarnyba sutrukdė pasiekti mokslo ir profesinius tikslus. Jų yra išsilavinimas žemesnis nei palyginamosios grupės, o užimamos pareigos reikalauja žemesnio išsilavinimo ir kvalifikacijos“, – pastebėjo tyrėja.
Kodėl geria Lietuvos vyrai?
Anot jos, Afganistane kariavę asmenys yra labiau linkę į kraštutines alkoholio vartojimo formas.
„Lietuvai būdingas itin žalingas alkoholio vartojimo „kultūros“ kontekstas. Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, nuo 1990 (t.y. nuo veteranų grįžimo iš Afganistano) iki 2010 m., grynojo alkoholio suvartojimas išaugo dvigubai. Afganistano karo veteranų amžiaus grupė alkoholio vartoja daugiausiai: 35-44 metų amžiaus grupėje net daugiau nei 43 (43,3) procentų vyrų vartoja rizikingai daug alkoholio“, – pastebėjo V. Domanskaitė-Gota.
Pasak jos, potrauminė simptomatika ir alkoholio vartojimas neabejotinai yra susiję. Pusė Afganistano karo veteranų turinčių potrauminio streso sutrikimą (PTSS) rizikingai vartoja alkoholį, neturinčių PTSS – ketvirtadalis. 7% vyrų su PTSS geria daug visą laiką.
Tyrėja svarsto, kad vartodami alkoholį Afganistano karo veteranai bando įveikti užklupusius sunkumus, nori taip sau pagelbėti.
„Kartais tai trumpam padeda, tačiau tikrai nėra ilgalaikė pagalba. Maža to, vartojant alkoholį situacija tik apsunkinama, nes dažniausia nebeieškoma kitokio pobūdžio pagalbos ir sumažėja esama“, – sakė ji.
Matė vaitojančius, isterijos apimtus draugus
Atlikdama tyrimą ji pasakojo bendravusi su dalimi į klausimus atsakinėjusių vyrų. Jų buvo klausiama apie blogiausią baisiausią patirtį tarnaujant.
„Afganistano karo veteranai patyrė draugų netektis, pasakojo apie karines operacijas, užpuolimus, apšaudymus, užuostą mirties kvapą – patyrimus, kai vos nežuvo, mirties baimę, įvairius maisto ir vandens, bendravimo apribojimus.
Savo ruožtu pusė SSRS tarnavusių karių sakė neturintys jokio blogo patyrimo, kita dalis įvardijo nestatutinius santykius, bendrą tvarką kariuomenėje, kaip ir Afganistano kariai – apribojimus ir beprasmybę“, – sakė ji ir pateikė kelis pavyzdžius.
„Patekome į pasalą, beje, po jos liko mūsų maždaug pusė. Apmaudu, nes ten mums nebuvo reikalo lįsti, o matyti savo draugus isterijoje, be galūnių, vaitojant tikrai buvo didelis dvasinis ir emocinis smūgis. Po viso to kažkuo tikėti buvo dar sunkiau.“
„Neteko grįžti atostogų, nemačiau tėvų, jaučiausi kaip kalėjime.“
„Tai beprasmė vienų žmonių kova su kitais.“
„Vienas dalykas lakstyti su tuščia apkaba šovinių, o kitas – pilna karinė ekipuotė. Klausimas: šauti ar ne?“
Apie geriausią patyrimą: „Kai lėktuvu pakilome iš Kandagaro ir atskridome į Sandantą pabaigoje tarnybos, o paskui, kai lėktuvas kirto TSRS sieną, kai kojos palietė Taškento žemę, tai buvo laimingiausia akimirka mano gyvenime“
Negalėjo prisitaikyti
Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad didžiajai daugumai iš karo grįžusių asmenų iškilo sunkumų prisitaikyti prie įprasto gyvenimo.
Beveik trečdaliui Afganistane tarnavusių vyrų prisitaikyti buvo labai sunku ir sunku, 60 proc. tai padaryti sekėsi vidutiniškai. Savo ruožtu 80 proc. tarnavusių SSRS kariuomenėje sakė, kad prisitaikyti prie įprasto gyvenimo jiems sekėsi lengvai ir labai lengvai.
„Paklausti, kokie buvo prisitaikymo sunkumai, jie pasakojo, kad nuolat būdavo įsitempę, jiems buvo sunku įprastai bendrauti, jautėsi, kad visuomenė jų nepriėmė, aplinkiniai nebuvo jiems palankus, jiems buvo sunku rasti darbą, trikdė pasikeitęs klimatas. Daliai tarnavusių po to atsirado sveikatos problemų, jiems buvo sunku išmokti gyventi su patirtimi, kurią įgijo“, – pasakojo V. Domanskaitė-Gota.
Afganistano karo veteranų pasakojimai apie patirtį grįžus iš tarnybos:
„Naktimis mane kankindavo košmarai. Šokdavau iš lovos ir šliaužiodavau.“
„Naktimis kankino košmarai, o dieną – mintis, kad gali šauti iš už kampo. Ir taip pusę metų. Paskui palengva praėjo.“
„Išgirdus mažiausią pokštelėjimą – įprotis labai baimintis, kuris užgniauždavo kvapą.“
„Neįprastai ramus gyvenimas nemąstant, kaip išlikti gyvam, pastovus troškulio jausmas. Ilgai negalėjau patikėti, kad grįžau namo.“
„Sunku buvo nuo perdėto dėmesio. Į žmogų grįžusį iš Afganistano požiūris buvo kaip į didvyrį, klausdavo, tipo, ar tu daug dūchų nušovei.“
„Žmonės negalėjo suprasti manęs, aš negalėjau suprasti jų.“
„Kai sužinodavo, kur aš tarnavęs, sakydavo, kad esu arba durnius, arba alkoholikas, arba narkomanas.“
„Galvojau, kad sutiks kaip didvyrį, bet niekas nekreipė dėmesio, išskyrus artimuosius.“
„Žmonių požiūris į buvusį kare. Mane laikė žudiku“
Kalbėti apie patirtį nenorėjo
„Pusė Afganistano karo veteranų iš viso atsisakė papasakoti apie savo patirtį. Traumų psichologijoje sutikusiųjų dalyvauti tyrime procentas labai svarbus, nes vienas iš traumų padarinių yra bet kokių užuominų, susijusių su trauma, vengimas. Neatsakiusiųjų iškraipa traumų tyrimuose smarkiai sumažina tikrąjį psichopatologijos mastą. Svarbu pastebėti, kad tyrime dalyvavusių Lietuvos Afganistano veteranų PTSS vengimo bei dirglumo simptomatika yra labiau išreikšta nei įkyrumo. Kyla klausimas, kaip yra su atsisakiusiaisiais dalyvauti tyrime.Tikėtina, kad dalyvavimo Afganistano kare pasekmės Lietuvos vyrams didesnės dėl atsisakiusiųjų vengimo reakcijos.
Afganistano karo veteranams neigiamas emocijas kelia ir visuomenės požiūris į juos, jie jaučiasi nesuprasti, atstumti. Lietuvos Afganistano karo veteranų situaciją ir įsisąmoninimo procesą apsunkina ir tai, kad netrukus po karo Lietuva atgavo nepriklausomybę, bet nepripažino jų trauminės patirties, formaliai motyvuodama, jog jie kariavo ne Lietuvos, o Sovietų Sąjungos kare. Veteranams tai kėlė didelę moralinę nuoskaudą. Tad dalis karo veteranų neslėpė nusivylimo dėl to – „na kas iš to, kad bus tyrimas“.
Nors 2005 metais jiems nukentėjusių nuo nacių ir sovietų represijų statusas buvo suteiktas, tačiau jie siekia būti pripažinti kaip karo dalyviai, jiems skaudu, kad bendras visuomenės požiūris į juos yra toks – „jei tarnavai Afganistane, su tavimi ne viskas tvarkoje“. Žmonės supranta, kad tai buvo tikras karas, o ne žaidimas, kad jis padarė įtaką jame dalyvavusiems, supurtė juos, jų pasaulėžiūrą, požiūrį į gyvenimą. Šiek tiek privengiama karo patirtį turinčių žmonių“, – pastebėjo V. Domanskaitė-Gota.
Kaip galime padėti?
Tyrėja pastebėjo, kad Afganistano karo veteranai kasmet gauna vis mažiau psichosocialinės paramos. Tačiau, anot jos, potrauminės problemos gali tęstis nepriklausomai nuo to, kiek laiko nuo patirtų įvykių praėjo.
Paklausta, ką reikėtų daryti ir kaip būtų galima padėti Afganistano karo veteranams, tyrėja pasakojo, kad jiems reikalinga profesionali specializuota psichologinė traumos padarinių pagalba ir psichologinė pagalba šeimai
„Ji viena neša didžiausią krūvį“, – teigė ji.
Taip pat, sako tyrėja, būtina keisti karo dalyvių požiūrį į alkoholį kaip pagalbos sau būdą ir šviesti visuomenę, kaip priimti ir padėti prisitaikyti grįžusiems iš karo.
„Karo patirties įveika užsitęsia ir įprasminimas sutrinka, jei visuomenė tinkamai nepriima ir nepripažįsta karo dalyvių, nesuteikia jiems reikalingos psichologinės pagalbos. Priėmimo ir pripažinimo ir pagalbos svarbą karo pasekmių įveikai ir prisitaikymui gyvenime svarbu žinoti, nes ir toliau Lietuvos vyrai dalyvauja karuose. Afganistano karo dalyvių karo įprasminimo procesas buvo sutrikdytas nuo pradžių ir tęsiasi iki šiol. Taigi reikalingas pripažinimas Afganistano karo dalyvių politiniu ir psichologiniu atžvilgiu“, – patikino V. Domanskaitė-Gota.
Buvo mėsa, žaliava, su kuria darė, ką nori
„Afganistano kariams labai naudinga būtų gauti psichologinę pagalbą, kad jie tą patyrimą galėtų integruoti į savo gyvenimą. Nuo pat tarnavimo kariuomenė pradžios jie patyrė prievartą – daugelis jų nežinojo, kur vyksta.
Kaip taikliai apibūdino istorikas dr. Tomas Vaiseta, jie buvo mėsa, žaliava, su kuria darė, ką nori.
Slaptumo ir prievartos buvo persmelkta visa su Afganistano karu susijusi patirtis. Neretai jie net nežinodavo, kad skrenda į Afganistaną. Tarnaujančių karių neišleisdavo atostogų, laiškus tikrindavo ir nurodydavo ką rašyti (ilgą laiką buvo draudžiama rašyti, kad esi Afganistane). Grįžus, priklausomai nuo tarnybos pobūdžio, veteranai būdavo verčiami pasirašyti tylėjimo pasižadėjimus. Toks prievartos ir slaptumo politikos patyrimas apsunkina prisitaikymą sugrįžus bei karo patirties įprasminimą. Esant tokioms sepecifinėms sąlygoms po karo patirties sugrįžti į paprastą gyvenimą yra sunku“, – įsitikinusi V. Domanskaitė-Gota.