Ir gali būti, kad procedūrą bus bandoma atlikti dar šiemet.
Kompiuterių mokslininkas iš Rusijos serga reta raumenų degeneracine liga. Jis operacijai ryžtasi žinodamas apie visas grėsmes ir be galo mažą sėkmės tikimybę.
„Iš esmės tai kaip ir su astronautais. Prieš pasiunčiant pirmą žmogų į kosmosą apsvarstėme apie 300 skirtingų scenarijų, kas blogo galėtų nutikti, bet kai žmogų iš tikrųjų išskraidinome, viskas vyko pagal 301-ą sėkmingą scenarijų“, – sakė savanoris.
Medikai nesitikėjo, kad V. Spiridonovas sulauks pilnametystės: dėl ligos jo raumenys jau seniai liovėsi augti ir negali prilaikyti suaugusio žmogaus skeleto.
„Dabar vargiai galiu pajudinti kurią nors savo kūno dalį. Man nuolat, kiekvieną dieną, kiekveiną minutę reikia pagalbos. Tokios operacijos grėsmes suprantu. Jų daug. Negalime net įsivaizduoti visko, kas gali nutikti blogai. Bijau, kad nenugyvensiu pakankamai ilgai, kad pamatyčiau šią procedūrą atliekant kam nors kitam“, – apie savo pasirinkimą pasakojo V. Spiridonovas.
Operacijos sumanytojas yra gana prieštaringai vertinamas chirurgas Sergio Canavero iš Italijos. Jis ranka numoja į dvejones, kad galbūt neįmanoma sujungti visus raumenis, nervus ir, svarbiausiai, nugaros smegenų kanalą ir yra įsitikinęs, kad prie paciento galvos galima prisiūti sveiką paciento kūną.
„Susisiekiau su juo prieš dvejus metus, po to, kai perskaičiau apie jo darbus. Pasisiūliau save, kad ši operacija būtų įmanoma. Mes niekada nebuvome susitikę ir kol kas bendraujame tik elektroniniu paštu. Jis labai patyręs neurochirurgas ir yra atlikęs daug sudėtingų operacijų“, – pasitikėjimą mediku reiškė savanoris.
Tiesa, vargu ar atsiras daug valstybių, kurios leistų savo teritorijoje atlikti tokią operaciją. V. Spiridonovo teigimu, tai – labai jau senamadiškas požiūris.
„Manau, kad tai yra taip pat etiška, kaip ir širdies ar inkstų persodinimas. Juk kažkadaise ir tos procedūros atrodė neetiškos. Buvo daug svarstymų apie tai, kur slypi žmogaus siela, ar etiška persodinti širdį. O dabar chirurgai nuolat tai daro ir gelbsti žmonių gyvybes“, – aiškino V. Spiridonovas.
1970 metais JAV mokslininkai vienos beždžionės galvą persodino ant kitos kūno. Po procedūros tokios beždžionės kūnas buvo paralyžiuotas, bet ji galėjo kvėpuoti (su išorinės aparatūros pagalba). Beždžionė išgyveno 9 dienas.
Dr. S. Canavero įsitikinęs, kad per keturis dešimtmečius su puse chirurginės procedūros ir galimybės patobulintos tiek, kad dabar tokia operacija galėtų būti sėkminga. Bet jam pritariančių medikų – labai nedaug.
Niujorko universiteto (JAV) medicininės etikos vadovas Arthuras Caplanas šį chirurgą tiesiai šviesiai pavadino „kvaištelėjusiu“, o Amerikos neurochirurgų asociacijos išrinktasis prezidentas Huntas Batjeris sakė: „Tokios procedūros nelinkėčiau niekam. Ir niekam neleisčiau to atlikti su manimi, nes yra daug dalykų, kurie yra blogesni už mirtį“.
