Jei pažvelgtume iš vieno primityvaus kampo, tai jas galima padalinti į dvi grupes. Prostitutes ir visas kitas. Jau matau pasipiktinimo pilnas akis ir jaučiu, kad rašinys keliaus į šiukšlinę, bet vis tiek drėbsiu šlapiu skuduru toms visoms kitoms, nes prostitutės čia ne prie ko.
Iš karto paskysiu: esu perskaitęs labai daug įvairių knygų. Neskaičiau erotinių, apie paleistuvių gyvenimą, bet vieną kitą apie nelaimingas suvedžiotas moteris perskaičiau. Stendalio „Raudona Juoda“, na, ir, žinoma, Antano Vienuolio „Paskenduolę“. Tos visos knygos atspindi realybę, patikrintą gyvenimiška vyrų patirtimi. Kadangi tos patirties turiu nuo vaikystės, tai kam skaityti tai, kas žinoma?
Nėra moters, kurios nebūtų galima suvilioti. Kiekvieną galima suvilioti, jei tik rimtai užsiimi viliojimu, o jei kuri ir lieka nesuviliota, tai ji tiesiog neverta viliojimo. Nebūtina vargti, spalvinti moterį penkiasdešimt atspalvių, o užtenka kištelėti nosį anapus jos veidrodžio, nutempti šydą nuo to švento žodžio „moteris“ ir pamatysime, kas ji. Ir nereikia būti turtuoliu, gražuoliu ar demonu. Užtenka būti paprastu vyru.
Nuo vaikystės mačiau ir patyriau tokių dalykų, apie kuriuos ir erotiniai žurnalai nedrįstu rašyti, nes tos scenos neturi nieko bendro su meile, seksu ar paprastu ištvirkavimu. Tos scenos – tai šlapias skuduras, kuriuo viešai tekštelėjęs per moterų veidą būsiu prikaltas prie kryžiaus ne romėnų, o Magdalenų (...).
Tai ar norite sužinoti, kas gyvena anapus veidrodžio? Žinau, kad norite, bet nedrįstate paprašyti, nes bijote ten pamatyti ne kažkokį blankų vienos, kitos moters šešėlį, o visą moterų giminę, kurios dalele esate kiekviena iš Jūsų. Norite ar nenorite, drįstate ar nedrįstate, bet aš drėbsiu.
Pradėsiu nuo to, kad niekada nesinaudojau mokamų prostitučių paslaugomis, visada niekinau seksą už pinigus, nes nesu Kvazimodas ir visada, esant reikalui, galiu gauti veltui. Tiesa, dažnai tas veltui gaunamas kąsnis, jei nori, kad jis būtu ne tik kūnui, bet ir akims malonus, reikalauja šiokių tokių pastangų. Kaip minėjau nėra moterų, kurių nebūtų galima suvilioti, o tos, kurios laiko save šventomis, yra tokios tik todėl, kad jų niekas nebandė įsitempti į lovą. Abejoju, ar jos nuo to laimingesnės.
Pirmas žvilgsnis anapus moters veidrodžio. Dar nė ūsai nesikalė, kai sužinojau, kas ten slepiasi. Gyvenau rajone, kuriame buvo visko. Viešai niekas nesimylėjo, nes tokiems milicija per pasturgalį lazda uždroždavo, bet nukritusių patvoryje gražuolių su užverstais sijonais dažnokai matydavau. Tokioms vyresni vaikinai net sovietinius pantalonus nutempdavo, kad jaunimas matytų tai, ko nerodė tų laikų televizija. Tą kartą kažkas riktelėjo – „Sandėliuke guli M., duoda visiems – veltui!“ Reakcija buvo žaibiška – viską metę nulėkėm.
Visi ją žinojo. Nebuvo gražuolė, bet tada nebuvome grožio gurmanai. Vaizdo įrašų neturėjome, tenkinomės vienu pornografiniu žurnalu visam kiemui ir galimybė ne tik pamatyti, bet ir pabandyti buvo labai viliojanti. Vaizdas ne koks, bet ne šokiruojantis, nes kartą per neužtrauktą langą stebėjome vietinių tetų ir dėdžių orgiją. Už tai, kad suaugę nuvijo jai dar nepasibaigus, supykę paleidome kelis akmenis į langus ir pabėgome. Sandėliuke buvo viskas atvira. Jokių užuolaidų ir gyva moteris, ištroškusi meilės (Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo). Kaip tai atrodo, dabar visi žino. Nepamenu jausmų, bet gerai pamenu būrelį paauglių ir šniokšiančią, šlapią, alkoholiu smirdinčią, išmestą iš Rojaus moterį. Tai buvo pirmas trumpas žvilgsnis anapus veidrodžio, parodęs, kas slepiasi už to gražaus žodžio „Moteris“.
Susiraukėte, nepatiko? Pasakysite, kad jūs ne tokia? Juk vyrų jus neskirstote į Petrus ir Jonus, o sakote – vyrai tokie, vyrai anokie. Tai ir aš neskirstysiu jūsų į Onutes, Marytes, o vadinsiu moterimis, išmestomis iš Rojaus. O už ką jus iš ten išmetė, žino net vaikai.
Jau girdžiu pilnus pasipiktinimo balsus, matau piktai surauktus antakius ir visu kūnu jaučiu, kaip moterys skubiai ruošia kančios kelią link Golgotos. Bet Rubikonas peržengtas, kelio atgal nėra ir jums teks išgirsti tiesą. Taip, aš ne šventas, vertas tos kančios, bet į ją, per sandėliuką, atvedėte jūs.
Sovietų armijoje, kurioje nebuvo jokios moralės, perlipus tvorą vienintelis troškimas buvo išgerti ir su bet kuria, nors truputį, šiltai, pasimylėti. Greitai paaiškėjo, kad kareiviškos energijos labiausiai trokšdavo vedusios ir žymiai vyresnės moterys.
Nepasakosiu kareiviškų nuotykių, nurašysiu viską tautos mentalitetui, nes buvo sakoma: jei parsiveši tos tautos moterį, tai užteks ir vyrui, ir kaimynui. Grižus į tėvynę netrukus taip pat teko įsitikinti, koks saldus tas žodis „moteris“, ypač ištekėjusi ir vyresnė. Tiesą sakant, turiu pripažinti, kad su mūsiškėmis kartais tekdavo ilgiau pakariauti, bet prieš jauną darbštų kūną moralės tvirtovės neilgai priešindavosi. Nebuvau seksmonstras, bet kas kartą vis labiau traukdavo suvilioti pažįstamas ar pažįstamų vyrų moteris, kurios atrodė kaip dorybės etalonai. Tai – kaip narkotikas, kuris įtraukia, yra nedraudžiamas ir jo yra pakankamai, tik reikia netingėti paimti.
„Melas!“ – sušuksite. „Ne melas“, – atkertu ir žiūriu į dorą kolegos moterį. Ji kuklesnė ir tylesnė nei kitos, nes labai norėjo vaiko. Po trumpo merginimo pasakė: „Tu man sukėlei tokius jausmus, apie kuriuos jau pamiršau“ – ir ištižo mano glėbyje. O dar kiek tokių buvo! Jau eilutė susirinko, norinčių dar kartą pakviesti anapus veidrodžio. Net griežtoji, teisingoji, doroji bendradarbė, oi, atsiprašau, tiesiog moteris atėjo palydėti link Golgotos. Visi jos bijojo, ne tik dėl užimamų pareigų, bet ir dėl viešai deklaruojamų moralės principų. Neišsigandau. Kuo baisesnė viešumoje, tuo skystesnė už jos ribų. Jau po trečio palydėjimo minkiau dorybės prisotintą, bet iš Rojaus išmestą šiltą molį, kaip tik mano kūnas geidė. Bet tai buvo didelė klaida.
Vyresnieji visada sakydavo: „Nesimylėk, kur gyveni, negyvenk, kur myliesi“ Tos taisyklės laikiausi, bet nepagalvojau, kaip pavojinga pakliūti į moters vadovės, nors ir netiesioginės, glėbį. Va tau ir dorybė. Nei nuo jos pabėgsi, nei pasislėpsi, bet moteris – vadovė, nors ir ne ką vyresnė buvo. O ką jau bekalbėti apie vos ne į mamas tinkančias moteris. Visa dorybė atsiskleisdavo, kai jos, užmiršusios viską pasaulyje, inkšdavo ir prašydavo neužmiršti jų, bet ir jų namuose nesilankyti. Gaila, bet jos neatėjo palydėti. Suprantu, didelis amžiaus skirtumas, gal jos jau kitais keliais keliauja.
Ironiškai šypteliu prisiminęs, kaip lengva, malonu ir paprasta siekti tikslo – viso pasaulio moterų nepamylėsi, bet stengtis reikia, kai esi jaunas, nebūtina meilė, negresia vedybos, o aplink tiek daug vedusių, mechaniškai savo vyrų pamylimų moterų... „Paleistuvis, bestuburis, ištvirkėlis, melagis!“ – suriks garsiausiai tos, kurių neviliojau, ir paskelbs nuosprendį – kaltas, kad jas pražiopsojau. Pripažįstu kaltę, gailiuosi, kad gyvenimas trumpas ir nespėjau visų moterų pamylėti. O ką dabar padarysi... Nieko. Todėl atiduodu savo nebejauną kūną į nuskriaustųjų rankas. Tyros rankos atsargiai guldo ant kryžiaus... (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone apie tekstą? Paprieštarauti autoriui? Jūsų minčių laukiame žemiau: