Dar ir dabar A. Špilevojus stebisi – visi įvykiai susiklostė taip, kad ta spalio 9-oji galėjo būti paskutinė jo gyvenimo diena. Nors tai, ką patyrė, pripažįsta jis, bandė užmiršti, viską šiandien pamena taip aiškiai, tarsi tai būtų nutikę vakar.
Pagrobė einantį į mokyklą
„Aš tiesiog ėjau į mokyklą, tai buvo pirmadienio rytas, maždaug 8:30 val. Šalia namų sutikau savo mamą, kuri grįžo iš pokalbio dėl darbo. Kelias minutes pasikalbėjome, kaip jai sekėsi, šiek tiek užtrukau. Galbūt, jei nebūtų buvę to susitikimo, būčiau seniai nuėjęs į mokyklą, kuri nebuvo taip ir toli. Tačiau užtrukau, o po maždaug 3 minučių eidamas per gatvę išgirdau atlekiančius automobilius, sirenas, padangų cypimą, kuris kyla stabdant, riksmus... Po kelių sekundžių kažkas mane pagriebė ir įrėmė ginklą į kaklą“, – savo pasakojimą pradeda A. Špilevojus.
Būtent jis buvo tas berniukas, kuris pasitaikė nuo policijos pareigūnų sprunkančio iš psichiatrinės ligoninės pabėgusio V. Savickio kelyje ir tapo jo įkaitu. Vėliau pareigūnai pasakos – jo vadavimo operacija buvo labai sudėtinga.
„Jam mane laikant nuolat girdėjosi šūvių garsai. Ko gero, policininkai šaudė į jį, tačiau netyčia pataikė ir į mane. Ačiū Dievui, buvau su kuprine. Dvi kelis vadovėlius pramušusios kulkos pakeitė savo judėjimo kryptį ir išlėkė pro šoną, nugaros nepasiekė. Man buvo šokas, aš tiesiog sustingau. V. Savickis pradėjo mane tempti į greta stovintį namą. Prie jo laiptinės dar pasitikrino, ar mūsų neseka policininkai, pagrasino, kad jei jie eis į vidų, jis iš karto šaus“, – pasakojo vyras.
*DELFI primena, kad praėjus pusmečiui po šio įvykio policijos pareigūnai laikraščiui „Kauno diena“ teisinosi, kad dėl finansinių nepriteklių buvo priversti naudotis pasenusia ir nepatikima technika bei ginkluote, pripažino, kad taip elgdamiesi rizikuoja savo bei aplinkinių sveikata ar net gyvybe.
Įsiveržė į senolės butą – ją apgavo ir papirko
Tik vėliau jis suprato, kad tuo metu šauti V. Savickis negalėjo. Pasirodo, jo šautuvas buvo užsikirtęs – užstrigo viena kulka. Jį žinomas nusikaltėlis susitaisė tik įbėgęs į laiptinę, kai nebebuvo policijos pareigūnų akiratyje.
„Jis išsirinko skurdžiausiai atrodančias duris, ten, pasirodo, gyveno neįgali, gal net protiškai atsilikusi pensininkė. Jam tai smarkiai palengvino visas užduotis. V. Savickiui praktiškai net nereikėjo naudoti fizinės jėgos, jis ją tiesiog apgavo – iš pradžių prisistatė kaip dujų tarnybos darbuotojas, o patekęs į butą ją įtikino esantis slaptasis policijos pareigūnas. Tuo metu santykiai tarp Amerikos ir Irako iš tiesų buvo įtempti, tad jis sakė saugantis ją nuo karo. Ji tuo lengvai patikėjo, kaip ir tuo, kad aš, trylikametis berniukas su kuprine, esu jo asistentas“, – lengvai šyptelėjo A. Špilevojus.
Tiesa, kiek vėliau senolė pradėjo kelti problemų. Kai V. Savickis ėmė stumdyti baldus, užklijavo langus ir užkimšo visas į butą vedančias angas, ši ėmė pykti. Tuomet V. Savickis pasielgė labai apdairiai – atidavė jai visus su savimi turimus pinigus, o paprašęs jos vartojamų vaistų sąrašo jį perdavė pareigūnams. Netrukus senolė su vaistais ir pinigais išėjo numigti į kambarį, o V. Savickis ir A. Špilevojus įsitaisė virtuvėje, po langu.
Su berniuku kalbėjosi noriai, pasakojo ir kodėl bėga nuo policininkų
„Kai stūmėme šaldytuvą, jo ginklas netyčia iššovė tarp jo ir mano kojų. Sužinojau, kad jam liko tik dvi kulkos, o mūsų bute – trys. Tai reiškia, kad vienam iš mūsų jos turėjo neužtekti“, – apie savo likimą tuomet svarstė A. Špilevojus.
Vėliau jam teko būti tarpininku. Per jį V. Savickiui buvo perduotas mobilusis telefonas, maistas. Nusikaltėlis ėmė reikalauti visureigio ir 50 tūkst. JAV dolerių. Jis žinojo, kad namą supa ne tik policijos ir „Aro“ pareigūnai, bet ir snaiperiai, tad elgėsi itin apdairiai, tačiau su įkaitu paimtu berniuku kalbėjo noriai.
„Mes buvome dviese uždaroje erdvėje, nežinojome, kaip viskas baigsis, ar bent vienas iš mūsų išgyvens. Kai supranti, kad tai galbūt paskutinis žmogus, kurį tu matai savo gyvenime, neišvengiamai pradedi su juo bendrauti. Ko gero, net atviriau ir giliau nei susitikus su pažįstamu išgerti kavos.
Kalbėjome apie viską. Kalbos prasidėjo nuo jo klausimo, ar žinau, kas jis yra. Tuo metu jis kartu su R. Zomolskiu buvo bene ieškomiausias Lietuvos nusikaltėlis, buvo skelbiama labai daug informacijos, tačiau mūsų namuose net nebuvo televizoriaus, todėl nieko apie tai nežinojau. Tada jis pradėjo klausinėti apie mane, pasakoti, kad yra nusikaltėlis, kuriam priskirta per daug nusikaltimų. Jis nesikratė atsakomybės, nesakė, kad yra visiškai nekaltas, tačiau jautė didelę neapykantą policijai. Kaip pasakojo vėliau, nežinau, ar tai yra tiesa, – policijos pareigūnai apklausė jo merginą, ją mušė, bandydami sužinoti, kur jis yra, todėl ji patyrė persileidimą. To policijos pareigūnams jis negalėjo atleisti. Taip pat, žinoma, jis pats ne kartą buvo vienutėje, jį kankino ir mušė. Visą tai pasakodamas jis man nuolat kartojo, kad geriau dabar pat nusišaus nei vėl pateks į kalėjimą. Tai buvo jo pagrindinė mintis – arba aš dingstu iš čia, arba nusišaunu“, – pamena A. Špilevojus.
Psichine liga netiki, V. Savickis veikė labai protingai
Tiesa, jis nemano, kad V. Savickis turėjo psichologinių problemų. Anot A. Špilevojaus, jis kalbėjo sklandžiai, veikė logiškai, o kartu pasakojo, kad į ligoninę pateko tam, kad nereikėtų sėdėti kalėjime.
„Visai tikėčiau, kad diagnozę jis suvaidino. V. Savickis tikrai nebuvo panašus į psichinį ligonį, gal net priešingai – buvo labai šaltų nervų, atrodė, kad žinojo visus įmanomus pareigūnų įsiveržimo kelius. Pavyzdžiui, užkamšė ventiliacijos angas, pasirūpino kiekvienu centimetru, užbarikadavo duris. Panašu, kad jis domėjosi, gal net buvo pasiruošęs planą, ką daryti, jei jam taip nutiktų, jei jis būtų apsuptas paregiūnų. Kiek teko vėliau kalbėtis su Viktoru Grabausku, „Aro“ vadovu, V. Savickis pasirūpino viskuo, kuo galėjo, kad į butą niekas neįsiveržtų“, – pasakojo vyras.
V. Savickis vadintas labai protingu nusikaltėliu. Jis visuomet veikdavo ir bėgdavo kartu su R. Zamolskiu, būdavo tarsi operacijos smegenys, tačiau jei kas jiems nepavykdavo, R. Zamolskis pirmas panaudodavo jėgą – jis buvo šaunamoji, puolamoji jų grupės dalis.
Priminė sūnų
A. Špilevojus taip pat pamena, kad V. Savickis daug pasakojo apie savo vaiką iš pirmosios santuokos. Jis turėjo šiek tiek už A. Špilevojų jaunesnį sūnų.
„Manau, kad jam kartais kildavo mintis, kažkokia asociacija „O kas, jei čia būtų jis?“. Iš kitos pusės, buvau jam tarsi kozeris. Tai buvo jo sutartinis žodis su derybininkais. Senolė buvo įkaitė, o aš – kozeris. Ją jis turėjo palikti, o mane pasiimti, ketino mane paleisti miške, šalia kelio link Klaipėdos, tačiau perspėjo, kad gali nutikti taip, kad jam teks mane nušauti, jei pareigūnai nesielgs tinkamai. Jis tarsi atsiprašė už tai“, – sakė A. Špilevojus.
Tiesa, jis pamena, kad baisiau jam buvo ne tai, ar jį paliks gyvą, o kaip reikės pasiekti prašomą visureigį. A. Špilevojus pripažino bijojęs išeiti iš buto, vėl būti apšaudytas.
„Man net nueiti iki tualeto ar patikrinti visų skylių, ar jos dar užkamšytos, buvo baisu. O jei ten stovi snaiperis, o jei jis iššaus, o jei V. Savickio ginklas iššaus netyčia, kaip jau kartą buvo? Visas tas 16 valandų jo ginklas buvo nukreiptas į mane.
V. Savickis taip pat buvo prabilęs ir apie tikėjimą. Negalėčiau jo pavadinti kokios nors religijos atstovu, tačiau pasakojo, kad jam padeda kažkokia nematoma jėga, į kurią jis kartais kreipiasi. Aplink buvo primėtyta labai daug daiktų – mes juos ir išmėtėme, – atsimenu daug knygų ir stiklainių, viršuje jų gulėjo tikybos vadovėlis. Jis paprašė, kad jam jį paskaityčiau“, – tos dienos prisiminimais dalijosi A. Špilevojus.
Skeveldros rimtai sužalojo
Netrukus po to jų pokalbį nutraukė „Aro“ pareigūnai. Įšokę į butą jie ėmė šaudė į sienas, grindis. Taip norėjo nukreipti A. Savickio dėmesį, kad jis paleistų berniuką.
„Tuo metu kelios skeveldros pataikė į mane, teko po to gulėti ligoninėje, galbūt sužeidė ir jį, tačiau jis dar tikrai būtų gyvenęs. Bet jis paleido mane, susirietė ir, kai tik mane išnešė, pareigūnams pabandžius prie jo prieiti, ištiesė ginklą į vieną iš jų – tai buvo ženklas pareigūnams, kad reikia V. Savickį neutralizuoti. Per kelias sekundes į jį susmigo keliasdešimt kulkų. Manau, kad tai buvo visiškai sąmoninga jo savižudybė“, – sakė A. Špilevojus.
Vėliau jis sužinojo, kad nedaug trūko iki to, kad ir jis pats būtų miręs. Kelios skeveldros smigo visai šalia pavojingų kūno vietų, žaizdos vėliau supūliavo.
„Dar ligoninėje mane aplankė daugybė žurnalistų. Pamenu, nieko nebijojau tol, kol vienas iš jų nepaklausė: „Kodėl čia nėra policijos pareigūnų, kurie saugotų Jūsų palatą?“. Tuomet aš dar atsakiau: „O kodėl turėtų būti?“. Sako: „Nes Jus gali norėti pašalinti“. Tada jau man atsivėrė akys ir ėmiau galvoti, tikrai, kur tie policijos pareigūnai (šypsosi – DELFI). Vėliau mane pervežė į Trakus, kur buvo policijos pareigūnų reabilitacijos centras, ten jaučiausi saugiau. Tiesa, ir po to manęs niekas iš įtartinų asmenų neieškojo, bet buvo draugų, kurie pripažino, kad jų tėvai neleido daugiau pas mane eiti, nes bijojo, kad jei kas ims į mane šaudyti, jie bus šalia“, – pasakojo A. Špilevojus.
Teko gintis nuo bendraamžių
Jis pripažįsta, kad šis įvykis dar ilgai nedavė ramybės aplinkiniams ir jam pačiam. Kadangi dar po to, iki mokyklos baigimo, jis gyveno tame pačiame rajone, kasryt praeidavo pro tą namą, kuriame buvo įkalintas. Apie šį nuotykį nuolat klausinėjo ir jo draugai. Tiesa, buvo ir tokių, kurie šaipėsi.
„Kurį laiką mane vadino įkaitu, labai nenorėjau, kad būtų lipdomos panašios etiketės, todėl kelerius metus labai stipriai priešinausi ir dariau viską, kad mano veidas visuomenėje būtų kitoks nei „įkaitas“. Žmonės su manimi sveikindavosi, klausinėdavo detalių apie tą dieną.
Pamenu, kad būdavo ir nemalonių akimirkų. Pavyzdžiui, aš gyvenau prie pat kitos mokyklos. Ją lankantieji visuomet parūkyti bėgdavo į mūsų kiemą. Pamenu, kartą grįžtu namo, prie laiptinės rūko grupė man visiškai nepažįstamų vaikinų. Pamatę mane jie ėmė laidyti įvairiausius juokelius. Pavyzdžiui, „Žiūrėk, R. Zamolskis atbėga“, – pamena jis.
Dar ir dabar A. Špilevojus pripažįsta eidamas ar važiuodamas pro šalį atsigręžiantis į tą namą, kuriame buvo laikomas, kartais specialiai pro jį pravažiuojantis.
„Negaliu pasakyti, kaip konkrečiai šis įvykis mane paveikė, manau, kad kiekvieno žmogaus likimas yra nulemtas tūkstančio priežasčių. Tai nėra vienas iš tų prisiminimų apie kuriuos nuolat galvoju, tačiau, žinoma, ko gero tai pavojingiausia mano gyvenimo diena, vienas labiausiai išsiskiriančių įvykių“, – pripažįsta A. Špilevojus.
Statys savo patirtimi paremtą filmą
Likimas, matyt, mėgsta pokštus, mat dabar A. Špilevojaus tėtis dirba kartu su V. Savickio tėvu Panevėžyje esančioje molio dirbinių įmonėje.
„Kažkada trumpai kalbėjo ir apie tą dieną, tačiau daugiau nieko apie tai negirdėjau. Dabar jie nuolat bendrauja. V. Savickio tėvas yra normalus, sąžiningas vyras, labai tvarkingas, gerbiamas savo darbe“, – sakė A. Špilevojus.
Panašu, kad jiems greitai teks susipažinti asmeniškai. A. Špilevojus remdamasis savo patirtimi planuoja sukurti filmą, kuriame pats ketina atlikti V. Savickio vaidmenį, tad šiuo metu domisi visa su jo gyvenimu susijusia informacija.
„Dabar bandau gauti tos dienos parodymus pareigūnams. Pačiam labai įdomu, kokie buvo mano šviežiausi įspūdžiai. Ketinu susitikti ir su V. Savickio tėvais, daugiau pasidomėti jo vaikyste, paauglyste. Žinoma, prisidėsiu prie scenarijaus rašymo, šiuo metu dirbame su vienu kino režisieriumi, tačiau pats filmo nerežisuosiu, nebandysiu daryti jo dokumentinio. Noriu tiesiog labai aiškiai pasiųsti svarbiausią žinutę – negalime kiekvienam ant kaktos priklijuoti etikečių, visi esame žmonės, turime labai aiškius savo poelgių motyvus, esame atsakingi už viską, kas vyksta mūsų gyvenime“, – pasakojo A. Špilevojus.
Šturmavo po pasigirdusio šūvio
Dar 2001 DELFI rašė, kad V.Savickis bute Ramygalos gatvėje užsibarikadavo pirmadienio rytą, kai spruko nuo jį persekiojusių policininkų. Nusikaltėlis prisidengė paaugliu ir įbėgo į Panevėžyje esančios Ramygalos gatvės 48 namo laiptinę. Po to nusikaltėlis pateko į butą 3 aukšte, kur gyveno senutė neįgalioji ir čia pasiliko. 60-metė buto šeimininkė Bronislava Varnytė per šį įvykį nenukentėjo.
Derybos su V. Savickiu vyko iki pat vidurnakčio. Kai pasigirdo šūvis, 23.58 val. 7-8 pareigūnų grupė, įsiveržė į butą. Po V.Savickio šūvio situacija buvo įvertinta kaip didelis pavojus įkaitams ir nuspręsta šturmuoti butą.
Gali būti, kad psichikos sutrikimų turintį V. Savickį tuo metu kažkas suerzino. Manoma, kad jis supyko po pokalbio telefonu su tėvais. Tėvai bandė įkalbėti sūnų paleisti įkaitus.
„Buvo labai sudėtinga situacija. Per derybas jis davė mums suprasti, kad gyvas nepasiduos - žus arba pabėgs, bet į kalėjimą neis“, – tuomet pasakojo komisaras V.Grabauskas.
Pareigūno teigimu, nusikaltėlis nė už ką nesutiko paleisti įkaitų, sakydamas, kad „tai yra jo garantas ir jeigu kas, nė kiek nedvejodamas panaudos ginklą“.
DELFI primena, kad V. Savickio bendrininkas R. Zamolskis rastas Rusijoje praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje.