– Eidama susitikti, pati pajaučiau, kad rajonas ne pats jaukiausias. Ar Jums patiems čia nebaisu dirbti?
– Iš pradžių, kai pradėjome įsirenginėti, ir mums buvo baisoka dėl savęs. Dirbome su įvairiais įrankiais, o aplink vaikščiodavo iš išvaizdos nepatikimi vaikinai, niekada nežinai, kaip gali baigtis. Būdavo, kad po darbo vėlai tekdavo namo važiuoti. Tačiau vėliau supratome, kad čia visiškai nepavojinga. Aplinkiniai stengiasi į save atkreipti kuo mažiau dėmesio.
– Ar patalpų stoties rajone ieškojote tik todėl, kad čia pigu?
– Visuose dideliuose miestuose stoties rajonai būna prasti ir kainos mažos. Tačiau į tokius rajonus ateina žmonės, kurie turi gerų idėjų ir taip rajonas pradeda vystytis. Juk Užupis irgi buvo nežmoniško nusikalstamumo rajonas, natūralu, kad senamiestis kinta. Centriniame senamiestyje kainos auga ir mažesni verslai negali ten įsikurti ir konkuruoti su žymiais ženklais. Mes ir nenorime, kad pas mus užeitų atsitiktiniai praeiviai. Siūlome tokį produktą, dėl kurio žmonės specialiai pas mus važiuotų per pusę miesto.
– Žmonės čia maisto laukia valandą ar net ilgiau. Ką Jūs beriate į maistą, kad žmonės neapsisuka ir neišeina nesulaukę?
– Idėją ir gerą produktą už kebabo kainą. Pas mus galima sočiai pavalgyti už 3,5 euro. Tiek kainuoja mėsainis, kuris yra didesnis už bet kur kitur Vilniuje siūlomus mėsainius. Jei užsisakysite kompleksą, kurį sudaro mėsainis, bulvytės, padažas ir gėrimas – tai kainuos 5 eurus. Norėjome pakelti pigaus maisto kokybę. Kiek galima kimšti kebabus ir pigias picas?
– Kas yra pagrindiniai Jūsų klientai?
– Tikrai ne aukštas pareigas užimantys žmonės. Čia ateina ir pensininkai, ir taksistai, ir policininkai – įvairūs žmonės. Pensininkams čia irgi patinka, nes mūsų maistas suprantamas. Šonkauliai ar sumuštiniai – čia nėra ko nesuprasti. Mūsų patiekalai nėra gurmaniški, mes patys tokių net nemėgstame, mes paprasti (šypsosi). Mūsų konkurentaui – kebabinės, o mūsų tikslas – parduoti kuo daugiau.
– Dabar labai stilinga gyventi sveikai: bėgioti, sveikai maitintis, tapti vegetaru ar net žaliavalgiu. Kodėl nusprendėte, kad savo užkandinėje gaminsite tik kiaulieną?
– Su madomis yra taip, kad kai kažkuriuo metu kažkas ima ir tampa labai madinga, labai greitai greitai į madą ateina priešingi dalykai. Neseniai Lietuvoje kilo eko isterija, buvo akivaizdu, kad netrukus viskas baigsis ir visi norės kažko amerikietiško ir sotaus. Realiai, tai, ką mes siūlome, yra paguodos maistas – kai dūšioje liūdna, gali ateiti ir „susileisti“ truputį riebalų.
– Socialiniame tinkle „Keulė rūkė“ nevengia žargono. Ar tai tiesiog Jūsų įprastai vartojama kalba, ar įrašus gatvės stiliumi kuriate specialiai ir gerai apgalvoję?
– Visus feisbuko įrašus kuria Dominyko žmona ir viskas yra gerai apgalvota. Planuodami, koks bus mūsų prekės ženklas, mes nusprendėme, kad būsime šiek tiek chamiški. Mes parduodame gatvės maistą, todėl ir kalba, ir vizualai yra tokie. Mes tiesiog labai paprasti.
– Tie, kas susidūrę su pavadinimų registracija, puikiai žino, kad tokio pavadinimo „Keulė rūkė“ užregistruoti neįmanoma dėl klaidos, įveltos žodyje kiaulė. Kaip Jums pavyko?
– Tai vizualas, prekės ženklas. Išorėje neturime jokios iškabos ir, manau, neturėsime (šypsosi). Kalbos komisija neįtikėtinai šiaušėsi, tai institucija, kuri mėgsta moralizuoti.
– Pavadinime specialiai palikta klaida, feisbuko įrašuose pilna gatvės žargono. Ar nebijote, kad pasipiktinę lietuvaičiai pažers skundų kalbos komisijai?
– Tegul skundžia (šypteli). Mes esame ne ta institucija, kuri aiškina žmonėms, kaip kalbėti. Juk yra tarmės, jos yra geras dalykas ir labai gražu, kai žmonės kalba tarmiškai. Yra ir tam tikrų subkultūrų ar miestų kalbos ypatumai, kurie taip pat turėtų turtinti kalbą.
– Kas sukūrė patiekalus, kuriuos siūlote klientams?
– Patys, nors nesame virtuvės šefai, esame rinkodarininkai. Dominykas labai mėgsta įvairius barbekiu dalykus ir pagalvojome, kad tai būtų labai priimtina Lietuvoje.
– Ar kada nors praplėsite valgiaraštį ir pasiūlysite vištienos patiekalų, salotų, desertų?
– Mes patys labai mėgstame greitą maistą, tačiau dabar tos visos greito maisto užkandinės yra gerokai išsigimusios. Jų pirminė idėja buvo tokia, kad jie turėjo labai nedidelį valgiaraštį ir galėjo labai greitai pagaminti visus patiekalus. O dabar nuėjus reikia laukti dešimt minučių ir ilgiau. Bet juk čia žmonės savo mėsainio laukia net valandą! Taip, nes jei turėtume ne vieną paleidimo liniją, o penkias, tai maisto pagaminimas truktų penkis kartus greičiau. Mes vieną porciją pagaminame per 1,5 minutės.