– Kada Jūs pirmą kartą susitikote su Martinaičiu?
- 1985 metais Vilniaus universitete vyko poezijos renginys, į kurį atvykau, regis, su keliais VU Kauno fakulteto literatų būrelio nariais. Vilniuje susipažinau su Universiteto literatų globėju Marcelijum Martinaičiu (jam talkino literatūrologė Elena Bukelienė). Būreliui tada priklausė Darius Kuolys, Vytautas V. Landsbergis, Liudvikas Jakimavičius, Virginijus Gasiliūnas, Neringa Pranckevičiūtė, Valdas Daškevičius, Valdas Papievis, Robertas Danys ir kiti. Tai buvo labai įdomus kursas. Jau tada jautėsi, kad tie žmonės toli eis. Dabar beveik visus galima pastebėti viešumoje.
Martinaitis tą grupę globojo, juos skatino, palaikė kūrybinę iniciatyvą. Vilniečiai man atrodė neeiliniai studentai. Kuolys jau tada išsiskyrė. Imponavo jo viduramžių lietuvių literatūros išmanymas. Charakterį rodė ir kiti. Kažkaip susipažinome. Atrodė esame vieni kitiems įdomūs.
– Kokie prisiminimai išliko iš stovyklų Puvočiuose? Turbūt ten su Martinaičiu ir literatų būreliu susitikote antrą kartą?
- Artimiau pažinau tą grupę vasarą nuvykęs į VU literatų stovyklą Dzūkijos Puvočių kaime, tarp Merkinės ir Marcinkonių. Jie mane pakvietė ir aš iš Kauno atvykau. Ten susidraugavome, tapome savotiškas rezistencinis vienetas. Diskutavome daugiausia apie literatūrą, kultūrą, meną, bet tie pokalbiai turėjo tam tikrą politinį pamušalą, kuris buvo nujaučiamas pagal nutylėjimą. Atsimenu, sykį Martinaitis turėjo net įsikišti ir mus pritildyti, keisti temą. Jis irgi, matyt, pajuto, kad diskusijose, tegu ir kaime, studentų nueita tolokai, ir kas nors gali prikišti jam nepakankamą budrumą antitarybinėms nuotaikoms. Kaip atsakingas už studentų grupę asmuo, rūpinosi, kad ideologinė pakantumo riba nebūtų peržengta ir dėl to visi nenukentėtume.
Puvočiuose ne vien diskutuodavome. Maudėmės Merkyje, vakarojome prie laužo, pelenuose kepėme bulves, vakarieniavome gamtoje. Retsykiais ir po burnelę išlenkdavome (labai saikingai), padainuodavome. Bet pokalbiai niekad nebuvo paviršutiniški. Stengėms „gruntaunai“ kelti klausimus: kultūros fasadiškumo, literatūros atotrūkio nuo tikrovės, jos politinio patronažo ir panašiai. Mums buvo įdomu, jautėmės drąsūs, ateiną keisti pasaulio. Nors daugiausiai kalbėjome apie literatūrą, poeziją, kultūrą, tačiau potekstėje nuolat buvo juntama tam tikra laisvos asmenybės dimensija, jaunųjų atsakomybė už mūsų kultūros ateitį.
Kai atėjo Sąjūdis, mums tai buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Nors iki Sąjūdžio tada dar buvo toloka, bet dauguma, manau, supratome, kad pirmiausiai reikia patiems lavintis, stiprinti intelektines galias, ruoštis atsakingam darbui savo kraštui.
– Kokį Martinaitį prisimenate Puvočiuose?
- Jis vadovavo pokalbiams. Bet niekada nedominavo. Stengdavosi laikytis nepastebimas, atskleisti daugiau kalbančiuosius. Leisdavo jiems reikštis. Siekdavo įtraukti į pokalbį visus. Marcelijus paprastai pokalbius užvesdavo, paskiau – apibendrindavo. Laikėsi lyg šešėlis, kuris lydi, bet jo nejauti. Veikė pozityvia, mobilizuojančia kryptimi. Nemoralizavo. Nesakė pamokslų. Neturėjo išdidumo jausmo, susireikšminimo povyzos. Veikė jo buvimas šalia. Įpareigojančiai. Buvo į ką lygiuotis.
– 2005 metais žurnale „Baltijos miškai ir mediena“ pasirodė Jūsų parengtas straipsnis apie Puvočiuose vykusią stovyklą. Kas paskatino parengti šį tekstą?
- Buvo praėję dvidešimt metų nuo to laiko. Norėjau priminti žmones, įvykį, kuris, šiaip ar taip, daugeliui iš mūsų pėdsaką, manau, paliko. Tuo metu redagavau tą žurnalą.
– Ar dar teko su Martinaičiu susitikti vėliau? Kur ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
- 2000–2004 metais teko drauge dirbti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryboje. Marcelijus buvo LRT tarybos pirmininkas. Tiesą sakant, prisimindamas jo visuomeninę laikyseną – įtaigią publicistiką, nepakartojamą poeziją, literatūros ir pilietiškumo mokytojo darbą – taryboje iš jo veiklos tikėjausi šiek tiek daugiau. Ten jis buvo gana atsargus. Net ir tais atvejais, kai komercijai buvo aukojama laidų kokybė ar vertingi kultūriniai, visuomeniniai projektai (LRT orkestras, Kauno redakcija, etc.) Martinaičio, kaip LRT tarybos pirmininko, vaidmuo, mano supratimu, galėjo būti stipresnis. Buvo keista, kad jis, turėdamas įgaliojimus bei atitinkamus valdymo instrumentus, jais nesinaudojo arba naudojosi nepakankamai.
Administracijos užgaidoms, manipuliacijoms taryba nusileisdavo gana lengvai. O televizijos laidų turinys nuolat lėkštėjo. Jis tai matė, suprato, tačiau veikti aktyviau nesiryžo. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl, likus pusmečiui iki kadencijos pabaigos, man teko iš LRT tarybos atsistatydinti. Tokių pasitraukusių LRT tarybos narių vėliau buvo daugiau – atsistatydino Romas Sakadolskis, Jurga Ivanauskaitė, Diana Vilytė...
Labai apgailestavau, kad negalėjau dalyvauti Martinaičio laidotuvėse. Sirgau. Buvo balandžio mėnuo, o sniego buvo iki kelių. Simboliška, kad jo pirmoji knyga vadinosi „Balandžio sniegas“.
– Kokius įvardytumėte Martinaičio bruožus, išryškėjusius būnant šalia, bendradarbiaujant, kokios jo asmenybės spalvos atsiskleidė?
- Man įstrigo jo demokratiškumas. Buvo tolerantiškas visokiai žmogaus asmenybės sanklodai. Priimdavo žmogų tokį, koks jis yra. Žvelgė su atida, pagarba. Žmonėse ir jų kūryboje sugebėdavo atrasti kažką pozityvaus, gero. Gal dėl to literatų būrelio nariai jautėsi motyvuoti, svarbūs, turintys kažką unikalaus.
Atsimenu, vienu metu Landsbergis jaunesnysis buvo kiek nusiminęs, išgyveno tam tikrą kūrybinį nuolydį, buvo pradėjęs abejoti ar iš jo išeis rašytojas. Man atrodė, kad jo poezija turėjo gerų požymių, Puvočiuose jį pagyriau. Martinaitis taip pat pasakė gerų žodžių. Vytautas tarsi atgijo, atsigavo. Tęsė literatūrinę kūrybą su nauju įkvėpimu. Ir gražiai darbuojasi iki šiol. Marcelijus gebėjo įžvelgti žmonių talentus, savitumą, juos padrąsinti, sustiprinti.
– Galbūt atmintyje išliko kokių nors epizodų ar minčių, kuriomis taip pat norėtumėte pasidalinti?
- Martinaitis, man atrodo, nesikeitė. Nesikeitė, keičiantis politinėms konjunktūroms. Ir sovietiniais laikais, ir atėjus Nepriklausomybei išliko toks pat. Nebuvo pataikūnas, bet nebuvo ir tas, kuris pirmas veržtųsi į barikadas. Stengėsi išsaugoti pirmiausiai savo, kaip kūrėjo, vidinę laisvę ir autonomiją. Būti laisvam nebuvo lengva sovietiniais laikais. Bet nėra labai lengva nė dabar. Aišku, nesulyginami dalykai – represijos dabar negresia, bet tam tikras konjunktūros imperatyvas, signalizuojantis apie asmens tinkamumą arba netinkamumą valdančiąjam elitui, egzistuoja. Martinaitis gebėjo tiek anais laikais, tiek dabar balansuoti ties riba, kuri leido jam išsaugoti savo kūrybinį autonomiškumą. Bet drauge – ir neiškristi iš aplinkos, kurios sprendimai sąlygojo asmenų tinkamumą užimti visuomeninę padėtį. Jis niekada nebuvo užribyje.
Tokios rezistencijos figūros kaip Antanas Terleckas, Simas Kudirka, Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Robertas Grigas, kai kurie kiti ėjo vabank – kankinystės keliu, iki asmeninio susinaikinimo imtinai. Aišku, tai irgi tam tikras apsisprendimas ir pasirinkimas: žmogus aukoja savo gyvenimą, siekdamas sudaryti sąlygas kitiems. Kitas kelias – daryti tam tikro laipsnio nuolaidas, kompromisus, siekiant išsaugoti kūrybinį potencialą ir, kiek įmanoma esamomis sąlygomis, kažką nuveikti pačiam. Nesiimu spręsti, kuris kelias geresnis ar vertesnis. Priklauso nuo kiekvieno asmeninio apsisprendimo, žmogiškųjų savybių. Vieno recepto nėra ir būti negali.
Martinaitis, manau, ėjo tuo antruoju keliu. Ir paliko didelį, vertingą kūrybinį paveldą, taurų žmogiškąjį pavyzdį. Ne moralais, bet savo paties gyvenimu, visuomenine laikysena, pavyzdžiu rodė kryptį. Negalime pasirinkti gimimo ir gyvenimo laiko. Bergždžia skųstis netinkamais, atseit, komunistiniais laikais. Martinaitis tuo niekad nesiskundė. Darė. Lyg koks Simonas Daukantas, ištaręs du žodžius, išryškinusius jo epochinę reikšmę lietuvių kultūroje: „Rašiau lietuviškai“. Rašė tada, kai niekas lietuviškai nerašė. Ir netgi skaityti neįstengė. O Daukantas – rašė! Vildamasis, kad ateis laikai, kada jo raštus skaitys.
Martinaitis elgėsi panašiai. Gimė ir gyveno itin sudėtingu metu – karo, okupacijų sukeltoje maišatyje. Tada žvangėjo ginklai, mūzos tylėjo. Nenuostabu, kad jo kalba tada nebuvo garsi. Rašė kukliai – ant sniego. Su sniegu atėjo, su sniegu ir iškeliavo. Ir nors rašė ant sniego, Marcelijaus Martinaičio raidės iškaltos liko ant granito.
